Daugelis mano sutiktų jaunų iraniečių atvirai sakė, jog netoleruoja griežtos musulmoniškos diktatūros savo šalyje, tačiau viešai negali to išreikšti.
Prieš metus išleistame vaizdo klipe merginos ir vaikinai šoka į taktą pagal Willo Pharrello dainą „Happy“ ant Irano sostinės Teherano stogų ir atvirai džiaugiasi gyvenimu. Tačiau už tokią „laisvę“ teko atsakyti: vaizdo klipui išpopuliarėjus, Irano valdžia sugavo ir nuteisė visus šešis jaunuolius, dalyvavusius filmavime.
Bausmė visiems paskirta už vakarietiško ištvirkimo demonstravimą bei tradicijų nesilaikymą.
Jie pasodinti į kalėjimą. Laisvės neteko ir klipo režisierius, kuris ir pasidalino filmuku „Youtube“. Bausmė visiems paskirta už vakarietiško ištvirkimo demonstravimą bei tradicijų nesilaikymą.
Panašios žiniasklaidos naujienos išties sudaro įspūdį, kad Irane gyvena radikalūs ir be galo konservatyvus žmonės. Tačiau tai nėra visiškai tiesa.
Taip, valdžia išties yra tokia. Irano diktatorius, vadinamasis „Aukščiausiasis Lyderis“, Ali Khamenei laiko save tiesioginiu pranašo Mahometo giminaičiu ir turi visišką šalies kontrolę.
Tarpusavyje susimaišius valdžiai ir religijai, yra priimta laikytis šalies vadovo sukurtos fatwos (t.y. neginčijamos tiesos, kurią skelbė Alachas) – nediskutuojamo įstatymo.
Tad, pavyzdžiui, 1996 metais A.Khamenei išleidus fatwą, kurioje buvo sakoma, kad muzikinis lavinimas kenkia jaunų vaikų smegenų vystymuisi, buvo uždrausta mokyti vaikus muzikos. Į šeimų namus organizuoti reidai, kurių metu atimti visi juose rasti muzikiniai instrumentai.
Savaime suprantama, žmonėms, gyvenantiems Irane, toks kišimasis į jų asmeninę erdvę nėra malonus. Girdėdamas tokias istorijas geriau suprantu milžiniškus emigrantų iš Irano skaičius, nes koks sveiko proto žmogus norėtų gyventi po tokiu religiniu jungu?
Tačiau Irane yra ir daug piliečių, kurie nenori keisti savo namų, savo žemės, savo kultūros, savų draugų. Todėl jie tyliai susitaiko su brukama ideologija.
Irane maištauti nėra sunku. Vyrams tereikia užsivilkti trumpesnes nei įprasta kelnes, o moterims – nusislinkti galvos apdangalą ant pakaušio. Būti kartu nesusituokus, ir, žiūrėk, jau žaidi su savo laisve.
Vis dėlto jaunimas, kaip ir visur kitur pasaulyje, yra truputį kitoks. Jiems daug sunkiau paminti savo įsitikinimus ir žingsniuoti kitu ritmu.
Jie maištauja. O Irane maištauti nėra sunku. Vyrams tereikia užsivilkti trumpesnes nei įprasta kelnes, o moterims – nusislinkti galvos apdangalą ant pakaušio. Būti kartu nesusituokus, ir, žiūrėk, jau žaidi su savo laisve.
Tam tikra prasme maišto forma yra ir jaunimo susibūrimai gamtoje, kur nėra policijos.
Čia jie gali nebesivaržydami bendrauti, šokti, dainuoti, gerti vyną. Čia jie gali būti savimi, nebegalvoti, kaip jie turi atrodyti ir ką privalo (o ko negali) sakyti. Gamtoje muzika tampa svarbesnė už politiką.
Tolimas paplūdimys vienoje Irano salų yra būtent tokia vieta. Dėl klimato sąlygų vasaros Irane pernelyg karštos, bet žiemos – pats tas.
Kas mums atrodytų paprasta diena paplūdimyje, Irane tampa tikru maišto aktu. Dėl to iraniečiai iš viso plataus Irano atvyksta čia. Dauguma nežino, kiek ilgai liks. Tikriausiai tol, kol pasiilsės nuo islamo.
Tai atskleidžia vieną svarbų demokratinį principą, kuris negali būti pamintas, norint turėti sveiką visuomenę. Kai kurie žmonės, ypač žinių mėgėjai, gali pagalvoti, kad yra sunku gyventi šalyje, kur tvarką diktuoja islamas.
Tačiau tai nėra taip. Islamas čia niekuo dėtas. Problema iškyla, kai valdžia ir religija sudaro vientisą kūną. Taip pat sunku taptų gyventi ir tuomet, jei krikščioniškos tiesos taptų neginčijamais įstatymais.
Daugiau Teodoro Grigaliūno kelionių nuotraukų galite rasti „Instagram“.
