15min, bendradarbiaudama su nauju kelionių Lietuvoje informacijos portalu kulturoskeliai.eu, tęsia kelionę, kurios tikslas – paskanauti Lietuvos regionų įdomių patiekalų bei atrasti kitus Lietuvos paveldo lobius.
Navigacija prarado kantrybę – pasuko grybautojų takeliais.
Šiandien mūsų kelias gana klaidus. Važiuojant nuo Vilniaus net navigacija prarado kantrybę – pasuko grybautojų takeliais.
Sodybos šeimininkė patarė nepasiduoti elektronikai ir riedėti geresniu keliu.
Žmonės. Gal pasakys, kur mums važiuoti? Nė velnio. Jie geologai. Reikia patiems sekti ženklus, kurių dairytis tenka kiek aukštėliau nei įprastai – medžiuose kabo lentelės.
Pagaliau Mielupiai. Dar šiek tiek pavažiavus palei upę – Pamerkiai. Kadaise ir čia buvo Mielupiai, bet tie, kurie sėdi prie dokumentų ir nejaučia šių pušų aromato, prijungė vieną gabalą istorinio kaimo prie kito.
Sodyboje su puikiomis dzūkiškomis langinėmis pasitinka Laima ir Kostas Mačioniai. Sodyba taip pat turi vardą – „Grikucis“ . Čia gyvena būtent tokia šeima, kurie sausu verslu niekada nebus laimingi.
Mielupio pavadinimas kilo nuo slaviško žodžio, reiškiančio kreidą.
Vyras atsakingas už baidarių nuomą, tačiau tai tik teorija. Praktikoje Kostas yra geras pasakorius, lankytojams organizuoja įvairias pramogas.
Pavyzdžiui, vieną po kito neša galvosūkius, kuriuos reikia išnarplioti. Taip pat žino daug anekdotų. Kad ir apie pačius dzūkus.
Ar žinote, kad žemaičiai Lietuvai reikalingi, nes reikia bet kokį priešą atlaikyti? Suvalkiečiai – kad visus pašalius sutvarkytų. O kai reikia nuo priešo bėgti, tuomet jau kviečia dzūkelį.
Mielupio pavadinimas kilo nuo slaviško žodžio, reiškiančio kreidą. Netoliese kadaise veikė kreidos kasykla. Net ir dabar ant takelio galima pastebėti kreida baltuojančias dėmes.
Kieme klega antys bėgikės – kažkokia keista afrikietiška veislė. Jos nulesa visus kenkėjus, puikiai deda kiaušinius. Lengva su jomis auginti ekologiškus daržus. Tik salotas visas nuskabo lyg duoklę už savo naudingumą.
Laima – lyg šios sodybos siela. Jos čia pilna visur. Atsikelia anksti ryte, stoja ant irklentės ir iriasi prieš srovę kelis kilometrus. Tuomet atsisėda, leidžiasi nešama srovės ir ant to plūduro daro mankštą, jogos pratimus, medituoja.
Moteris ir užaugo šiame kaime. Senelį vadindavo tėvuliu. Tai jis išmokė visokius darbus dirbti.
Sodybos namai tikrai dzūkiški. Langai papuošti dailiomis langinėmis. Ant stogų – žirgeliai.
Ant stogų – žirgeliai. Ar žinot kam jie reikalingi? Kad dūšelėms būtų kur nutūpti ir pailsėti.
Ar žinot kam jie reikalingi? Kad dūšelėms būtų kur nutūpti ir pailsėti.Patupi, pasidairo, pabeldžia ir nuskrenda. Gal ir dabar tupi?
Štai kieme, greta visokių žolelių ir arbatų, auga geras sklypas grikių.
Kai ateina pulkas smalsių vaikų, moteris ima pjautuvą ir rodo, kaip grikius reikia nupjauti. Vėliau suguldo grikius galvomis į vieną pusę ir kulia spragilu.
Grikiai – vietinių gyventojų išsigelbėjimas. Grikiai ir žuvis – štai koks tikro dzūko valgis. Kviečiai ir rugiai čia sunkiai dera. Apie grikius prabilome ne šiaip sau. Ir ne tik dėl to, kad sodybos vardas nuo grikio kilęs.
Grikis yra piramidės formos grūdas, o piramidė traukia iš aplinkos gerąją energiją – sėkmę. Nori būti sėkmingas, nešiokis kišenėje saujelę grikių. Gali jais ir pirštų galus masažuoti. Tai vis ne Laimos pramanai – seni žmonės kalbėjo apie gerą namų aurą, kai matomose vietose grikių papilta.
Jei ką nors kankina mintis, ką veikti kaime, tai išjunkite televizorių, internetą ir atvažiuokite. Veiklos per akis. Tiesa, vos nepamiršome, ko čia atvykome – juk mūsų kelionė yra kulinarinė. Mus žadėjo pavaišinti blynais.
Pirmasis perspėjimas – jei matėte grikių miltų parduotuvėje, tai žinokite, kad nei blynų bei dzūkiškos babkos iš jų neišsikepsite. Miltai turi būti natūralūs ir malti kartu su savo luobelėmis.
Tik tuomet jie išlaiko tikrąjį savo skonį ir kepant nevirsta koše. Daugelis dzūkų turi tokių miltų, tačiau retas kuris parduos.
Blynai gaminami lyg ir paprastai, tačiau stebuklai yra smulkmenose. Imi girnomis maltus grikinius miltus. Įpili čiobrelius ėdusios karvės pieno. Įmuši anties bėgikės kiaušinį. Kepi ant malkomis kūrenamos krosnies. Užpili grietinėlėje kepintų voveraičių padažu. Vietiniai jas lepeškomis vadina.
Sakote – nieko stebuklingo? Paragaukite. Tačiau naudokite tik išvardintus produktus, kepkite tik ant tikros krosnies. Po pirmo kąsnio įsimyli pasaulį iš naujo.
Štai jums mūsų kelionės maršutas. Žymėkite ir jūs savo keliones idomiausiosvietos.lt, taip padėsite atrasti Lietuvos paveldo lobius kitiems.
Projekto partneriai: VšĮ „Paveldo projektai“ ir Europos socialinio verslumo ugdymo ir inovatyvių studijų institutas
