„Tai pirmas toks eksperimentas žmonijos istorijoje“, – tikina profesorius Etienne'as Koechlinas iš Ecole Normale Supérieure Paryžiuje. Kas nutinka mūsų smegenyse, kai bandome išsilaisvinti iš laiko rėmų? Į tai bandys atsakyti „Deep Time“ eksperimentas.
Šis ekstremalus eksperimentas – „ Human Adaptation Institute“ įkūrėjo Christiano Cloto iniciatyva. Jis pasakoja, kad įkvėpimas kilo stebint COVID-19 pandemiją, kuri visus mus uždarė namuose. Pradėta svarstyti – kaip toks uždarymas keičia mūsų mąstymą, gyvenimą?
„Buvo priversti leisti laiką atskirti savo namuose, neturint supratimo, kaip tai paveiks mūsų fizinę ir emocinę sveikatą“, – Prancūzijos žiniasklaidai sakė Ch.Clotas. Jis ne tik projekto iniciatorius, bet ir vienas iš 15 savanorių, kuris dalyvauja eksperimente.
Eksperimentas prasidėjo kovo 14 d., sekmadienį, 20 val. vietos laiku. Planuojama, kad jo pabaiga bus balandžio 22-oji.
Savanoriams laikinais namais 40-iai dienų tapo Lombrives urvas Arježo departamente Prancūzijos pietuose. Dalyviai – nuo 27 iki 50 metų amžiaus, iš įvairių sričių. Yra ir biologas, ir papuošalų kūrėjas, ir mokytojas, terapeutas, studentų.
Prieš projektą jie vienas kito visai nepažinojo. Į urvą negalėjo atsinešti nei telefonų, nei laikrodžių, nes visa esmė – kad uždaryti jie neturėtų jokios informacijos apie laiką. Negalėtų pasakyti, kelintadienis yra, koks dienos metas, kas vyksta už urvo ribų.
Toks eksperimentas išties atrodo ekstremalus, lyg iš siaubo filmo scenarijaus, tiesa?
Visgi nebus taip, kad jie daugiau nei mėnesį gyvens visiškoje tamsoje. Urve įtaisytas pedalais minamas generatorius, kuris suteiks šviesos. Jiems duota ir keturios tonos būtinų dalykų, tad maisto ir vandens jie nepritrūks.
Dar vienas iššūkis – žema temperatūra. 15 savanorių turės adaptuotis prie 12 laipsnių temperatūros ir 95 proc. oro drėgmės.
Urvas turi tris erdves. Viena tapo „miegamuoju“, antra – „gyvenamuoju kambariu“, o trečia – „darbo kambariu“, kuriame gali tyrinėti grotos florą ir fauną.
29-erių Arnaudas Burelis, sutikęs dalyvauti eksperimente, sakė norėjęs patirti, ką reiškia kitoks gyvenimas – kai telefonas nuolat neskamba, kai nėra bėgimo iš vieno susitikimo į kitą. Kitas pripažino, kad jam sudėtingiausia bus leisti 6 savaites su 14 nepažįstamų žmonių. Komunikacija bus svarbiausia, kad būtų išvengta konfliktų.
„Deep Time“ projekto aprašyme skelbiama: „Nėra galingesnio veiksnio, kuris sujauktų mūsų smegenis, nei laiko nuovokos praradimas. Laiko tekėjimą mes skirtingai vertiname skirtingose situacijose. Kartais jis bėga labai greitai, kartais tęsiasi amžinybę. Kas nutinka mūsų smegenyse, kai pasikeičia laiko suvokimas?“
Norint tai suprasti, kiekvienas dalyvis visuomet dėvės specialius prietaisus, matuojančius jų aktyvumą. Jų siunčiamus duomenis nuolat stebės mokslininkų komanda.
Neuromokslininkas Etienne'as Koechlinas iš École Normale Supérieure Paryžiuje sakė, kad tai pirmasis toks eksperimentas pasaulyje. „Iki šiol tokių misijų tikslas buvo tirti fiziologinius kūno ritmo pasikeitimus, bet niekada netirta – kaip laiko suvokimo išnykimas veikia kognityvines ir emocines žmogaus funkcijas“, – sakė jis.
Visgi reikia pripažinti, kad eksperimento sumanytojas Ch.Clotas yra kontraversiška figūra. Nors yra subūręs mokslininkų komandą, jis kritikuojamas už tai, kad ir save vadina „tyrėju“, nors jokio formalaus mokslinio išsilavinimo neturi.
Ch.Clotas pats tiki, kad jo eksperimentas bus labai naudingas ir būsimoms kosminėms misijoms, povandeninių laivų įguloms, kalnakasiams ir kitoms vietoms, kuri žmonės ilgą laiką turi būti kartu nedidelėje erdvėje.
Eksperimentas atsieis apie 1,2 mln. Eur. Lėšos buvo surinktos ir privačių ir viešųjų šaltinių.
