Atsikėlusi penktą valandą ryto, moteris puola prie dienos darbų – pašeria kiaules ir ožkas bei išgina karves į kalnus, iš kurių jos sugrįš tik vėlai vakare. Pasirūpinusi gyvuliais moteris imasi gaminti pusryčius. Pirmiausia – šeimos galvai, besiruošiančiam dviejų valandų kelionei arkliu į kalnus, kuriuose iki sutemų mojuos dalgiu.
Tuomet moteris patiekia pusryčius į mokyklą besiruošiantiems vaikams. Vėliau Shorena gamina svečiams – keliautojams iš viso pasaulio, kurie apsistoja jų namuose. Visiems pavalgius moteris sutvarko namus ir skuba į vienintelę kaimo mokyklą, kurioje dirba mokytoja.
Iš šalies Shorenos gyvenimas atrodo sunkus ir primena istorijas iš tėvų ar senelių pasakojimų apie jų gyvenimą kaime. Didžiausias skirtumas tas, kad toks gyvenimas Shorenai ir jos šeimai – XXI-ojo amžiaus kasdienybė.
„Dėl turistų jie net išmoko šypsotis“ – sako gidas, atvedęs mus į, pasak jo, „tikrąjį pasaulio kraštą“.
Viename aukščiausiai esančių kaimų visoje Europoje, daugiau nei 2000 metrų aukštyje Kaukazo kalnuose įsikūrusiame Ušgulyje šiuo metu gyvena apie 200 gyventojų. Vasarą čia – pats darbymetis.
Per trumpą laiką ne tik reikia pasiruošti žiemai, kuri čia trunka šešis mėnesius, bet kartu pasirūpinti vienu pelningiausių kaimo verslų – smalsiais turistais.
„Dėl turistų jie net išmoko šypsotis“ – sako gidas, atvedęs mus į, pasak jo, „tikrąjį pasaulio kraštą“.
Nuotykių ištroškę keliautojai – išsigelbėjimas vietiniams gyventojams. Nors kaimiečiai ilgus metus gyveno atsiskyrę nuo viso pasaulio (tik dabar pradedamas tiesti kelias į kitus kaimus kalno papėdėje), jie su džiaugsmu priima atvykėlius.
Vos ne kiekvienas namas kaimelyje pažymėtas svečių namų ženklu.
Atvykėliams pradėjus plūsti į Ušgulį, čia atsirado ir gydytojas, iki kurio anksčiau Ušgulio gyventojams reikėdavo sukarti ilgą kelią.
Atrodo, kad vietiniai pasiryžę dėl turistų padaryti viską – akį patraukia arkliais link ledyno traukiantys atvykėliai. Devynių kilometrų žygį į kalnus įveikti arkliais – mažai nuostabos keliantis sprendimas. Daug įdomiau tai, kad šalia raitų turistų pėsčiomis keliauja ir vietinis gidas, arklių savininkas.
Mums paaiškina, kad vietiniams gaila išnaudoti arklį jų pačių kelionėms – didelius atstumus nueiti įpratę kaimiečiai tausoja gyvulius turistams, kurie už šiuos moka didelius pinigus.
Turistai – ne vienintelis gėris, neseniai atėjęs į šį pasaulio kampelį. Vietiniai džiaugiasi buvusio prezidento, Michailo Saakašvilio, darbais. Pasak jų, dabar Gruzijos pilietybės netekęs politikas pasirūpino, kad miestelis neišnyktų. Jo dėka tamsūs vakarai pasidarė šviesesni, nes, M.Saakašvilio sprendimu, į kaimą buvo atvesta elektra.
Be to, kaimas jau greit bus pasiekiamas asfaltuotu keliu, o dėkingi kaimiečiai pradėjo grįžti į gimtąjį Ušgulį.
Ušgulis dar tik pradeda savo turizmo karjerą, todėl sunku pasakyti, kokias pasekmes turizmas turės šiai unikaliai vietovei ir jos bendruomenei. Nors ekonominė nauda vietiniams – neabejotina, bet sunku net įsivaizduoti, kaip ilgai atskirti gyvenę vietiniai kalnų gyventojai jaučiasi į savo namus įsileisdami nepažįstamuosius iš viso pasaulio.
Vietinė – svanų kalba – jau miršta – vaikai mokykloje mokomi gruziniškai, o atvykę turistai daugiausia kalba angliškai ar rusiškai.
Nepaisant staigaus ir gausaus turistų antplūdžio pakoreguoto gyvenimo, vietiniai atrodo nusiteikę pozityviai. Pagaminusi gruzinams būdingą gausią vakarienę, besiklausant kartu su svečiais iš Izraelio angliškas dainas traukiančios dukros, Shorena džiaugiasi: „Mano vaikai pamato visą pasaulį neiškeldami kojos iš namų.“
