Nespėjęs atsitokėti pajunti, kad jau sėdi prie vaišėmis nukrauto stalo, ant kurio, kaip ir visur Gruzijoje, yra chačapurio, dolma (vynuogių balandėlių), šašlykų ir kitų vietinių gardėsių.
Keliasdešimt kilometrų nuo Batumio esantis Gobroneti kaimas yra maždaug 800 m virš jūros lygio.
Vieninteliu kalnų keliuku atvykusius svečius šeimininkas – 51-erių Zeburis Bolkvadzė – pasitinka kaip geriausius draugus.
Prisėdusiems prie stalo jis pilsto naminį vyną ir pradeda sakyti tostą – pirmiausia geriama už svečius. Ilgų tostų netrūks ir vėliau – Gruzijoje jie liejasi natūraliai, tarsi kalnų šaltinio vanduo.
Tiesa, tamada (tostų sakytojais) paprastai būna tik vyrai. Tačiau tai netrukdo moterims jaustis jaukiai ir gurkšnoti skanų vietinį vyną arba tarchuną – vaikystę primenantį gruzinišką limonadą, kurio Adžarijoje rasi visur – ir kalnuose, ir prabangiame restorane.
Kaip bitininkas įkūrė svečių namus
Kol žmona su pagalbininkėmis ant stalo neša vis naujus valgius, Z.Bolkvadzė spėja išpasakoti savo gyvenimo istoriją, kuri verta kino filmo.
„400 metų čia yra mano giminės namai. Neturime daug žemės, tačiau užsiauginti maisto yra kur – ant stalo iš parduotuvės yra tik agurkai ir pomidorai, visa kita – mūsų pačių“, – pasakojo svečių namų šeimininkas.
Gyvenimas kalnuose nėra lengvas – dar visai neseniai keliuku, vedančiu nuo namų iki apačioje esančio pagrindinio kelio, būdavo galima eiti tik pėsčiomis. Tokį kelią kasdien turėdavo įveikti ir moksleiviai.
Dabar vaikus iki mokyklos veža specialus autobusas – 7 km įveikiami per 1,5 val.
Pasikratyti dulkėtu keliuku teko ir mums – žurnalistų grupei iš Lietuvos. Nemalonius pojūčius, kai atrodo, jog skrandis pasikeitė vietomis su širdimi, atpirko vaizdai: kalnai taip užburia, jog pamiršti lietuvių kalbą, o pravėręs burną kalbi tik jaustukais.
Nuostabus kraštovaizdis neatsibosta ir vietiniams. Visą savo gyvenimą kalnuose praleidęs Z.Bolkvadzė sako, kad išsikraustyti iš čia jo nepriverstų niekas.
Per metus Gruzijos kalnuose gyvenančio vietinio pajamos siekia vos 2000 eurų.
„Pinigai man nėra svarbūs“, – tikina vyras. Abejoti juo sunku, ypač po to, kai sužinai, kad per metus jo pajamos siekia vos 2000 eurų, t.y. maždaug 160–170 eurų per mėnesį.
Didžiąją savo gyvenimo dalį, kaip ir didžioji dalis Adžarijos kalnų kaimuose gyvenančių šeimų, jis vertėsi bitininkyste. Bet prieš dešimt metų apsilankęs Juodkalnijoje suprato, ką iš tiesų norėtų veikti.
„Ten vykau pasimokyti bitininkystės naujovių. Tačiau netyčia pamatęs reklaminį klipą apie kaimo turizmą supratau, kad noriu tai daryti Gruzijoje. Grįžęs į namus pasakiau, kad nebebūsiu bitininkas – kursiu svečių namus“, – pasakojo Z.Bolkvadzė.
2006-aisiais tokia jo idėja aplinkiniams sukėlė juoką. „Žmonės sakė: „Kas pas tave važiuos į kalnus tokiu keliu?“ Tuomet iki Batumio automobiliu reikėdavo kapstytis mažiausiai 4 val. Kelias buvo labai prastas, net elektros neturėjome“, – prisiminė Z.Bolkvadzė.
Tačiau užsispyręs gruzinas pasiekė savo – 2008 metais viršutinėje Adžarijoje oficialiai pradėjo veikti jo svečių namai „Zebo“. Jie buvo pirmasis tokio tipo viešbutis šiame Gruzijos regione.
„Jeigu reikia, turistus į namus parsivežu tiesiai iš oro uosto. Galiu užleisti ir savo lovą“, – užtikrina svetingasis namų šeimininkas.
Savo svečiams jis siūlo tai, ko jie neras išpuoselėtuose 5 žvaigždučių viešbučiuose – už 20 eurų jie gali patirti tikrą adžarišką gyvenimą.
„Pas mane žmonės randa daugiau nei viešbutį: maistas – toks, kokį valgome patys, vynas, čača (gruziniška degtinė – aut. past.) – savos gamybos. Jei nori, galiu palydėti į kalnus – visus keliukus žinau, galiu sudaryti, kokius tik nori maršrutus.
Atvykusius svečius pasitinkame šokiais ir dainomis – kaimynai ir giminaičiai parodo, kaip moka linksmintis gruzinai“, – pasakojo svečių namų šeimininkas.
Kalbos niekada nepritrūkstantis vyras geriausiai jaučiasi bendraudamas rusiškai. Besidomintiems jis noriai pasakoja apie vyndarystę, kurios istorija Gruzijoje siekia jau 7 tūkst. metų ir apima daugiau nei 500 vyno rūšių.
Dukters susilaukėme po 20 santuokos metų. Ji mums – Dievo dovana, tikino Z.Bolkvadzė.
Per sezoną „Zebo“ svečių namuose apsilanko keli šimtai turistų. Angliškai suprantu, bet nekalbu, sako, paklaustas, kaip bendrauja su rusų kalbos nemokančiais svečiais. Ir užtikrina: paragavus vyno ar čačos dingsta visi kalbos barjerai.
„Užaugs dukra, pavertėjaus“, – tikina meiliai žiūrėdamas į šalia besisukinėjančią šešiametę mergytę. Ji – svečių namų šeimininkų vienintelė dukra.
„Susilaukėme jos po 20 santuokos metų. Gavome didžiausią Dievo dovaną“, – meiliai žiūrėdamas į tamsiaplaukę mergytę kalbėjo tėvas. Jis vylėsi, kad mažoji nenorės pabėgti iš kalnų į miestą ir užaugusi tęs sėkmingą šeimos verslą.
