Tokią iniciatyvą, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į perdėtą vartotojiškumą ir jo žalą planetai, sugalvojo kanadietis menininkas Tedas Dave'as. Ši vertybinė akistata skatina prisiminti ir prieš mėnesį, spalio 30 d., pasibaigusį 76 dienų žygį aplink mūsų šalį „Už švarią Lietuvą!“.
Iš viso buvo surinkta 1132 kg arba 52307 vnt. šiukšlių. Dalis jų – aštuoni segmentai – buvo gabenamos į Kaune įrengtą „Vartojimo dėlionę“. Šia instaliacija žygio komanda siekė parodyti mūsų vartojimo „struktūrą“, nupiešti lietuvio vartotojo portretą. Po 2,5 mėn. kelionės Lietuvos perimetru buvo sudėliota tokia dėlionė:
maisto pakuotės – 33 kg, 10712 vnt.;
plastikiniai maišeliai – 26 kg, 1862 vnt.;
„TetraPak“ pakuotės – 14 kg, 467 vnt.;
vienkartiniai puodeliai – 36 kg, 1832 vnt.;
plastikiniai buteliai – 102 kg, 2525 vnt.;
transporto atliekos – 168 kg, 3989 vnt.;
cigarečių pakeliai, žiebtuvėliai – 62 kg, 6305 vnt.;
įdomūs radiniai – 39 kg, 630 vnt.
Nuo revoliucijos iki krizės
Gyvename plastiko amžiuje. Jo atradimas išsprendė ne vieną ekonominę ar praktinę problemą. Juk sunku būtų įsivaizduoti automobilį, vaikišką vežimėlį ar mobilųjį telefoną, pagamintą vien iš metalo. Pirmieji plastiko bandymai ir gaminiai iš jo pasirodė XIX a. antroje pusėje, o intensyvi jo gamyba suklestėjo prieš II pasaulinį karą. Skirta daugiau pramoniniam naudojimui, ši medžiaga puikiai pasitarnavo karo pramonėje.
Bet karas baigėsi ir gamintojai ėmė ieškoti naujų rinkų. Taip, betobulinant sudėtį, plastiko produktų ėmė atsirasti kiekvieno amerikiečio namuose – plėvelė maisto likučiams, skystų produktų pakuotės ar dirbtinės eglutės kėlė nuostabą ir džiaugsmą. Per 7-ą dešimtmetį plastiko produkcijos gamyba išaugo 400 proc., o 1978 m. jos apimtys viršijo plieno gamybos apimtis. Dabar per metus pasaulyje pagaminama apie 80 mln. tonų plastikinių pakuočių ir tik apie 14 proc. jų perdirbama.
Jei pažvelgtume į savo pirkinių krepšį po eilinio apsipirkimo, pastebėtume, jog, ko gero, kiekvienas produktas supakuotas į atskirą pakuotę. Plastikinės maisto pakuotės ne tik užtikrina produkto kokybę, ilgesnį galiojimo laiką, bet ir suteikia jam sterilumą bei sandarumą. Paradoksalu, bet mes vis daugiau dėmesio skiriame etikečių skaitymui, vertiname ekologišką ir natūralų maistą, tačiau visai nekreipiame dėmesio į pakuotę ir jos ženklinimą.
Maistas (traškučiai, sausainiai, ledai ir kt.) dažniausiai pakuojamas į kombinuotas, daugiasluoksnes pakuotes, t. y. pakuotes, sudarytas iš plastiko, aliuminio ir kitų medžiagų sluoksnių. Šių sluoksnių atskyrimas be specialių technologijų sunkiai įmanomas, dėl to jų perdirbimo procesas tampa brangiu, sudėtingu ir kartais netgi neįmanomu. Todėl kombinuotos plastiko pakuotės nėra perdirbamos.
7-ąjame dešimtmetyje vartotojus pasiekė ir švedų inžinieriaus Steno Gustafo Thulino sukurtas pirmasis plastikinis maišelis. Tiesa, jis buvo skirtas ilgam ir pakartotiniam naudojimui, siekiant išsaugoti medžius ir sumažinti popierinių maišelių kiekius. Šiandien tai vienas dažniausiai mūsų kasdienybėje sutinkamų daiktų. Dažniausias ir trumpiausiai naudojamas.
Plastikiniam maišeliui suirti reikia iki 500 metų.
Skaičiuojama, jog per metus pasaulyje sunaudojama apie 5 trilijonai maišelių, kurie naudojami vidutiniškai būna 12 min. O suirti jam reikia iki 500 metų. Ir tai nereiškia, jog jis tiesiog nyksta – irdamas plastikas skaidosi į mikroplastiko daleles, žalingas tiek žmogui, tiek gamtai. Kai kuriose Vakarų šalyse plastikinius maišelius bandoma perdirbti arba panaudoti kitų plastiko daiktų gamyboje, tačiau žiūrint viso pasaulio mastu, didžioji dauguma jų tampa tiesiog šiukšlėmis sąvartynuose, miškuose, vandenynuose. „Meškos“ paslaugą daro ir antrinis plastikinių maišelių panaudojimas buityje, pvz. organinių atliekų surinkimui ir išmetimui. Tokios atliekos, užuot suirusios per mėnesį, tarsi užkonservuojamos ir yra pamažu, kartu su maišeliu.
XX a. 6-ajame dešimtmetyje pasirodžiusios kartoninės „TetraPak“ pakuotės (tetrapakai) sukėlė tikrą revoliuciją maisto gamybos ir vartojimo grandinėse. Ši inovacija ne tik sudarė sąlygas mėgautis šviežiu maistu, bet ir pakeitė apsipirkimo įpročius (norint turėti šviežio pieno ar sulčių, nebereikia eiti į parduotuvę kasdien), o nuolatiniai patobulinimai (formos, kamšteliai ir kt.) kaskart produktų vartojimą paverčia patogesniu.
Tačiau tetrapakai, deja, nėra visiškai kartoniniai. Juos sudaro apie 75 proc. popierius, apie 21 proc. plastiko ir apie 4 proc. aliuminio. Taigi, ir perdirbimas jų yra sudėtingas. Lietuvoje nėra įmonių, kombinuotas popieriaus pakuotes perdirbančių į popieriaus gaminius. Tam reikalinga speciali technologija, atskirianti popierių nuo kitų pakuotės dalių. Toks procesas reikalauja nemažai įvairių resursų, o ir gautas popierius nebėra tinkamas naujoms pakuotėms gaminti, joms reikia naujų medienos žaliavų. Ir nors viešai deklaruojama, jog „TetraPak“ pakuotės yra pilnai perdirbamos, pasigirsta nemažai mokslininkų abejonių dėl tokių teiginių realumo ir veiklos efektyvumo.
Vienkartinio kavos puodelio pirmtaku laikomas amerikiečių teisininko Lawrence'o Luelleno 1907 m. sukurtas popierinis puodelis. Tiesa, savo forma jis labiau priminė maišelį ir buvo skirtas apsisaugoti nuo bakterijų, geriant vandenį viešose vietose ir nenorint naudotis bendru indu. Po įvairių medžiagų ir formų modifikacijų, gamybos proveržį vienkartiniai kavos puodeliai išgyveno praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje ir ligi šiol yra neatsiejama niujorkiečių įvaizdžio dalimi.
Vienas kavos puodelis suyra per 20-30 metų.
Per pastarąjį dešimtmetį kavos puodelis tapo ir dažno lietuvio kasdienybės atributu – pakeliui į darbą, kelionėje į kitą miestą ar bevaikštant parke su draugais. Kasmet į Lietuvos sąvartynus išvežama apie 40 mln. vienkartinių kavos puodelių. Vienas puodelis suyra per 20-30 metų. Dėl ko taip ilgai? Daugelis žmonių vis dar neteisingai mano, jog vienkartiniai puodeliai pagaminti iš popieriaus. Taip, jo ten yra 95 proc., tačiau dar 5 proc. – iš vidaus dengtas plastikas. Būtent dėl šios priežasties jie negali būti perdirbti įprastomis popieriaus perdirbimo linijomis, todėl keliauja į bendrų atliekų sąvartynus arba sudeginami.
Gera žinia ta, jog Lietuvoje atsiranda įmonių, kombinuotas popieriaus pakuotes (kavos puodelius ir „TetraPak“ pakuotes) perdirbančių į statybines plokštes. Tačiau, kol įstatymai nėra aiškiai reglamentavę šių atliekų tvarkymo ir atskaitomybės, džiaugtis reikėtų atsargiai.
Pirmieji PET buteliai, kaip pigesnė ir patogesnė alternatyva stikliniams, buvo sukurti XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Netikėtai mados žurnaluose pasirodžiusios modelių nuotraukos su mineralinio vandens buteliukais skelbė naujos eros pradžią: vandenį gerti sveika ir dabar juo mėgautis galime bet kada. Vėliau savo produkciją į PET butelius pilstyti pradėjo ir didieji gazuotų gėrimų gamintojai. Faktas, kad vandenį gerti sveika, nebuvo paneigtas. Priešingai – šiandien jis yra ypač aktualus, todėl nenuostabu, jog pasaulyje parduodamo vandens kiekiai milžiniški.
Auga ir saldžiųjų gėrimų pardavimai. Kas minutę pasaulyje parduodama daugiau nei 1 mln. plastikinių butelių ir tik pusė jų yra perdirbami. Kita pusė tiesiog išmetami lauk ar atsiduria sąvartynuose, kur suyra maždaug per 450 metų. Neįtikėtina, tačiau vienam buteliui vandens pagaminti, apipavidalinti, supakuoti, atgabenti ir pateikti prekybos centro lentynoje sunaudojama 2 tūkst. kartų daugiau energijos, nei tam pačiam kiekiui vandens iš čiaupo. Įvertinus šias sąnaudas bei reklamos kaštus, butelio turinys tesudaro apie 10-20 proc. visos kainos.
Gerokai anksčiau už maisto pakuotes, 1986 m., pasaulį sudrebino transporto revoliucija, kuomet vokiečių inžinierius Karlas Benzas užpatentavo pirmąjį automobilį. XX a. 1-ajame dešimtmetyje pirmieji automobiliai, traukdami miestiečių dėmesį ir baidydami vežikų arklius, pasirodė ir Vilniuje. Šiandien transporto priemonių ir jų atliekų keliama tarša sudaro daugiau kaip pusę planetai tenkančios taršos.
Pakelėse dažniausiai randamos po avarijų likusios automobilių dalys, kurių vairuotojai nesurinko, į komunalinių atliekų konteinerius išmetamos smulkesnės eksploatuoti netinkamos dalys, o štai miškuose aptinkamos stambesnės atliekos ar netgi visi automobiliai.
Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymas yra reglamentuotas teisės aktų, o šioje veikloje susidarančios atliekos griežtai apskaitomos. Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 400 tokia veikla užsiimančių įmonių. Deja, dar tiek pat nelegalių. Tiek jie, tiek ir legaliai dirbantys automobilių meistrai dažnai atliekas šalina draudžiamu būdu. Didelė dalis automobilių dalių, juose likęs kuras ir kiti skysčiai yra pavojingi aplinkai ir žmonių sveikatai, todėl atsidūrę sąvartynuose ar palikti gamtoje, tiesiogiai į dirvožemį išskiria kenksmingas medžiagas ir užteršia gruntinius vandenis.
Rūkančiųjų atliekos. Kad rūkymas žudo, pasaulis pripažino praeito amžiaus 7-ajame dešimtmetyje. Tiesa, signalų iš medikų ar mokslininkų apie tabako neigiamą poveikį sveikatai būta ir iki tol. Tačiau bet kokias mokslo išvadas tabako pramonė praėjusiam šimtmetyje užglaistydavo galingos ir agresyvios reklamos priemonėmis: ko gero, daugelis atsimena ikonišką „Marlboro“ herojų, o jei pažiūrėtume tiek amerikietiškus, tiek ir Sovietų Sąjungos kurtus filmus, pastebėtume juose propaguojamą rūkymo kultūrą.
Kasmet pasaulyje surūkoma apie 6,5 trilijonų cigarečių, kurių filtrai sudaro daugiau nei 1 mln. tonų plastiko.
Šiandien diskusijų apie rūkymo žalą jau nekyla. Nekyla klausimų ir dėl pasyvaus rūkymo poveikio. Tačiau dar mažai kalbama apie nuorūkų žalą aplinkai. O mokslininkai jau vis drąsiau konstatuoja, jog cigarečių atliekų problema pranoksta kito plastiko problemas. Kasmet pasaulyje surūkoma apie 6,5 trilijonų cigarečių, kurių filtrai sudaro daugiau nei 1 mln. tonų plastiko. Daugelis rūkančiųjų mano, jog cigarečių filtrai pagaminti iš savaime suyrančios medžiagos. Tačiau jie gaminami iš celiuliozės acetato, kuris, skaidydamasis iki mikrodalelių, suyra per dešimtmetį ar daugiau.
Lyginant su kitomis plastiko atliekomis, cigarečių filtrai yra pavojingesni, nes išskiria kancerogenines ir kitas toksiškas medžiagas – 1 nuorūka užteršia 1 kubinį metrą vandens. O didžiausią susirūpinimą kelia tai, jog du trečdaliai šių atliekų išmetamos tiesiog gamtoje ar paplūdimiuose ir teršia ne tik gamtą, bet tampa ir gyvūnų mirties priežastimi.
Ką tai sako apie mus?
Akivaizdu, šiandien, kaip niekad, galime mėgautis ypatingu komfortu ir gausa. Gamintojai ir prekybininkai pasiruošę išspręsti kiekvieną mūsų problemą čia ir dabar. Praalkom ar ištroškom – visada pakely rasime, kur įsigyti greitų užkandžių ir gėrimų. Prireikė palaidinės ar elektrinio virdulio – prekybos centrai pilni įvairiausio profilio parduotuvių. Vienkartiniai indai išsprendė indų plovimo po vakarėlio problemą, o greitoji mada suteikia galimybę atsinaujinti kas sezoną.
Išties, mokslininkai ir išradėjai praeitame amžiuje gerai padirbėjo! O ar tikrai mums to reikia? Ar vanduo iš buteliuko geriau gaivina už vandenį iš čiaupo? Jei norim pasimėgauti kava, argi svarbu, kokiame puodelyje ji patiekta? Ar pirkinius lengviau nešti vienkartiniame maišelyje negu daugkartiniame? Panašu, kad ne. Gamintojai ir pardavėjai sprendžia mūsų problemas, bet prieš tai jie jas sukuria.
Gyvename poreikių jūroje ir džiaugiamės kiekviena pasiūlyta galimybe juos patenkinti. Bet kokia kaina? Daugelis vienkartinių buityje naudojamų daiktų skirti naudoti tik kartą, vos kelias minutes. Paprastai jie neperdirbami ir, išmesti į sąvartynus, suyra per dešimtis ar net šimtus metų. Pavyzdžiui, agurko, įvilkto į plėvelę, šviežumas nuo 3 dienų pailgėja iki 14. Nuostabu! Tačiau ši plėvelė gamtoje irs iki 400 metų arba bus sudeginta, į orą išmetant nuodingas medžiagas bei paliekant toksiškų šlakų atliekas.
Per pastarąjį dešimtmetį žmonija sugeneravo tiek atliekų, kiek per šimtmetį iki tol. Tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje vis opesnė darosi sąvartynų problema, nes jie perpildyti. Apmaudu, tačiau daugybė šiukšlių nepasiekia net jų – neatsakingai išmestos, per vidaus vandenis jos išplaunamos į jūras ir vandenynus, kur tampa vandens gyvūnų grobiu.
Mikroplastiko jau aptinkama kūdikių organizmuose, o suaugęs žmogus per savaitę su maistu jo suvalgo apie 5 g. Iš tokio kiekio galima pagaminti banko kortelę.
Neįtikėtina, bet Ramiojo vandenyno srovės suneša visas šiukšles į vieną vietą ir šiandien turime trijų prancūzijų dydžio šiukšlių salą! Ir nors plastikas nuo išradimo pradžios dar nėra „nugyvenęs jam skirto laiko“, mikroplastiko jau aptinkama kūdikių organizmuose, o suaugęs žmogus per savaitę su maistu jo suvalgo apie 5 g. Iš tokio kiekio galima pagaminti banko kortelę.
Ką daryti?
Kalbant apie pasaulinę atliekų problemą ir jos sprendimo būdus, aplinkosaugininkai suformulavo „R“ taisyklę. Pradžioje buvusi 3R taisyklė (reduce – sumažinti; reuse – panaudoti darkart; recycle – perdirbti), vėliau prasiplėtė iki 5R (refuse – atsisakyti; reduce – sumažinti; reuse – panaudoti darkart; repurpose – panaudoti kitu tikslu; recycle – perdirbti) ar net iki 7R (rethink – persvarstyti; refuse – atsisakyti; reduce – sumažinti; reuse – panaudoti darkart; repurpose – panaudoti kitu tikslu; recycle – perdirbti; rot – kompostuoti).
Keisti įpročius ir imtis kardinalių sprendimų gali pasirodyti sudėtinga, tad pradėti turėtume nuo mažiausių žingsnelių. Visų pirma – rūšiuoti. Reikia pripažinti, jog mes, kaip vartotojai, kartais neturime alternatyvų ir turime rinktis produktus bei jų pakuotes tokius, kokius siūlo gamintojai, pavyzdžiui, bakalėją ar pieno produktus. Tad mažų mažiausiai, ką galime padaryti – teisingai jas surūšiuoti. Dalis perdirbamų atliekų bus „prikeltos“ naujam gyvenimui, o neperdirbamos, pakliuvusios į tam skirtus konteinerius, bent jau bus panaudotos energijai išgauti deginant.
Antra – naudoti daugkartinius pakaitalus. Vandens gertuvės ir kavos puodeliai jau kone tapo šiuolaikinio žmogaus aksesuaru. Pamažu žmonės „prisijaukina“ ir daugkartinius produktų maišelius, šventėse naudojami daugkartiniai indai. Vartodami sąmoningai ir atsakingai, įsigydami patį produktą, o ne jo pakuotę, galime gerokai prisidėti prie taršos mažinimo ir besaikio resursų naudojimo. Trečia – sumažinti vartojimą ir atliekų „kūrimą“: prieš įsigyjant, paklausti savęs – „ar tikrai reikia?“, o prieš išmetant – „ar tikrai nebereikia?“.
Taip pat svarbu auginti naują kūrybišką ir atsakingą kartą, kuri keltų sau iššūkius, kaip sukurti tvarius ir darnius su aplinka produktus. Pagrindinė užduotis – tai žiedinė ekonomika, kurios tikslas yra sumažinti išteklių ir atliekų sąnaudas bei energijos praradimus, juos teisingai valdant ir sujungiant į uždarą energijos ir medžiagų grandinę. Skirtingai nuo „imk – gamink – išmesk“ modelio, žiedinė ekonomika siekia kaip įmanoma labiau sumažinti atliekų kiekį ir išteklių naudojimą pažangių produktų kūrimu, pakartotiniu produktų naudojimu ir taisymu, perdirbimu, darniu vartojimu ir naujoviškais verslo modeliais, kurie, pavyzdžiui, kaip alternatyvą gaminio įsigijimui siūlo jo nuomos, skolinimo ar dalijimosi juo paslaugą.
Kyla klausimas – o kas gi turi pradėti tai daryti? Vienareikšmiškai, atsakymas yra AŠ. AŠ – vartotojas, AŠ – gamintojas, AŠ – politikas, AŠ – šios planetos gyventojas.
