Į kaimą – pelkių keliu per Grėblias
Ši pasienio vietovė – tai daugybė pavienių sodybų, esančių dideliame miško plote. Viena pirkia priklauso vienam kaimui, šalia esanti – kitam, o trečia – vėl pirmam. Sunku suvokti, kas su kuo susijęs. Vietiniai tai žino nuo gimimo, kad „žemė iki Grėblių yra Piesčių, tadu aina Senovės, o va už gelžkelio vėl Pesčių. Durnai, bet tep yr nuog senų čėsų“. Taip apie šį kelią pasakojo vėliau mūsų sutikta kaimo gyventoja Jadvyga.
Grėblias mes pravažiavom, tačiau tai supratome tik vėliau. Tikrai keista vieta. Važiuoji per pelkes siauru sausumos lopinėliu, kur du vežimai ar juolab automobiliai neprasilenktų. Nedidelis pylimėlis, o aplink – pelkė ir vanduo. Judėdamas juo pagalvoju – įdomu, koks vaizdas čia vasarą, kai viskas žaliuoja. Turėtum jaustis kaip mistiniu medžių tuneliu važiuodamas.
Panašu, kad Grėblios ne tik man įspūdį padarė. Vėliau sutikta kaimo gyventoja pasakoja, kad „valdžia“ norėjo iškirsti medžius šioje vietoje. Taip būtų stipriai nužemintas vandens lygis arba visiškai nusausinta vietovė. Kaimo gyventojai pasipriešino. Neleido. Jų nuomone, Grėblios yra Grėblios, ir jos privalo likti tokios, kokios yra dabar. Grėblios išliko. Bent jau kol kas.
Per langą matosi Baltarusija
Važiuojame į patį kaimo galą, paskutinę sodybą. Planuojame pasistatyti mašiną ir pasivaikščioti po keliolikos pirkių gyvenvietę gana neįprastu Senovės pavadinimu.
Kertame kadaise pro kaimą ėjusį geležinkelį. Tačiau traukiniai jau kone ketvirtį amžiaus šiais bėgiais nebevažiuoja. Seniau buvusi populiari atšaka iš Vilniaus į Druskininkus buvo uždaryta, nes dalis ruožo kirto Baltarusijos teritoriją. Neseniai nugriautas vienas iš paskutinių reliktų – medinė stotelė.
Vos pasistatę automobilį sulaukiame smalsaus žvilgsnio. Į kiemą iš namo išėjo močiutė. Pasisveikiname. Nors nėra šalta, bet mus pakviečia į vidų arbatos. Tas dzūkiškas svetingumas...
Netrukus įsikalbame ir vos spėjame užrašinėti moters pasakojimus apie praeitį, Senovės kaimą, gyvenimą šalia pelkės ir gyvates. Ponia Jadvyga, arba kaip pati sako, tiesiog Jadzė, turi daug ką papasakoti apie kaimą ir jo praeitį, kuri dažnai persipina ir su šių dienų gyvenimu.
Toliau – suredaguotas tarmiškas moters pasakojimas.
Žalcių neseka mušc ba jis šventas Dzievo padaras
Gyvatių seniau nebuvo. Nebuvo tokių rakštumynų. Viskas buvo išganoma, iššienaujama. O dabar ir pas mus sodi yr. O žalciai ir pirkion inaina. Atajo. Atsigule kampukan prieg peciaus. Ba būna durys verandos atdarytos prasvėdzinimui. Tadu gražiai su rykštuki reikia jis išvaryc miškan. Išvarau, o jis klauso. Gražiai aina. Galvytį pakelia, pašypia. Ir išaina.
O žalcių neseka mušc. Ba gi ji šventas Dzievo padaras. Jaigu žalcį užmuši, tadu gyvenimi labai nesiseks. Bus kokis nuostolis su gyvuliais. Tų prietarų mes lig šioliai laikomės.
Ir gyvatių neseka mušc. Ji nepiktybiška. Nu susrango jinai prieg vandens bačkos, ba jai karšta. Tai ji ataina ir insitaiso, ba jai vėsu. Tai paėmėm ir išvarėm miškan.
Gyvatė nuo žalcio skirias. Žalcys prieg žmogaus saugoja, šypia, duoda garsų. O gyvatės iškar susvynioja ir iškišus galvytį pilniavoja, kad tu aitai prieg jos ir inai tavi inkūs.
Jeigu žalcys sodzybon vedas, tai ciem namam visokia sėkmė
Labai graži jinai. Sug tuoj zigzagu. Nu grožis neapsakytas. O žalcio labai gražūs kiaušiniai. Gyvatė veda gyvus vaikucius. O žalcys deda kiaušinius. Vienų roz radom kluoni samanosna kiaušinius. Nu kap tu juos išsaugosi. Ale jis neišmetė. Nunešė miškan ir sudėj.
Čia neg prietaras, bet žalciai myli pienų. Sakydavo tep. Ku žaltys ataina in tvartų ir gulinčiai karvei traukia pienukų. Aš necikiu tuog. Ba jai atajis karvei paimtų spenį, tai jinai cikrai potrytų.
Jeigu žalcys ton sodzybon vedas, tai ciem namam visokia sėkmė. Nuog gaisrų, nuog visko. Dar sakydavo, jei žmogus užmigo, o žalcys netoli bus, tai gyvatės jis neprilais. Jisai šypia ir saugoja, kad gyvatė žmogaus neinkąstų. O jai žalcys tavi miegancį peršliaus – tai jau laimė.
Anksčiau pas mus toks gražus bogdėlis yra, tai būdavo gyvatių. Mama sakydavo, kad kap cik karves atgina tosna balose, tep ir inkąsdavo už tešmenio. Tadu būdavo tep. Būdavo tokis žmogus, amžiną atilsį, katris užkalbėdavo. Ir reikdavo, kap nuslaidzia saulė. Nežinau, kiek ty būdavo ciesos. Ir tų maldų jis niekam nesakydavo. Tų užkalbėtojų buvo daug. Vieni nuog išgąsčio vaikus, kici nuog inkandzimo, tai nuog gyvulių spardzymosi. O savo paslapcis ir maldas perduodavo iš rankų in rankas cik savo vyriausiai dukrai ar sūnui.
Bitės savo gyvybę aukodavo dėl karvių
Mano mama sakydavo, kad vienincelis kaimo vaistas karvėm nuog gyvatių inkandimo yra bitės nuodas. Gal šic pagal prietarus. Nežinau. Ba inkųsdavo karvei – jinai labai daug gerdavo vandenc, ir pakildavo temperatūra.
Pirma prigaudydavo bitių. Tadu duonukėn padrydavo duobukį, indėdavo bitukį, užmesdavo kokiu škurlium ir laukdavo, kol jos išlais nuodus.
Vienam gumuliukui raikia keturių bitių. O sušerc raikdavo vienu rozu irgi keturis. Ir tep tris kartus dzienon. Ryti, vakari ir perg pietus. Ir vis pog keturis rutulukus. Šerc stengdavos, kol saulė nepatekėjus ir nenuslaidus.
Mama sakydavo, kad pavojingiausios pirmos trys dzienos. Tadu temperatūra nukrinta. Jis pradeda ėsc ir mažiau geria.
Būdavo, gyvulį pražiodzina, už liežuvio patraukia, ba ka nesukąsc pirštų, ir tų gumulukų galan inmesdavo. Ir tadu jinai nurydavo. Ir tep cik karves gydydavo. Ba kitų gyvulių nepastaikydavo, kad inkūstų. Avien neikūns, ba su kailiu. O karvei nigdi kitur neinkūs. Cik tešmenin.
