Kiaulių miško kaimelis
Daržinėlės – taip dabar vadinamas keletos sodybų kaimelis Varėnos rajone. Net ir pačiais geriausiais savo gyvavimo laikais jame buvo vos pusšimtis gyventojų. Dabar gyvenančių ištisus metus nėra nė dešimties.
Nežinia kodėl ši vieta pavadinta Daržinėlėmis. Vietiniai nežino nieko, kas galėtų paaiškinti tokį vietovardį. Juolab, kaimas nei dabar, neis seniau neišsiskyrė savo daržais ar laukais. Paprasta šilų dzūkų gyvenvietė.
Tačiau dar neįprastesnis senasis pavadinimas. „Svynij les“ – taip kaimą vadino „paliokai“ ir „gudai“ iki sovietmečio. Išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia „kiaulių miškas“. „Paliokais“ vietiniai vadina lenkus, o „gudais“ – baltarusius. Jeigu su Baltarusija sąsajos labai aiškios, tai Lenkijos pėdsakas likęs nuo Vilniaus krašto okupacijos. Tuo metu Daržinėlės buvo patekę į Lenkijos valdomą teritoriją.
O kuo su kaimu susijęs „kiaulių miškas“ niekas iki šiol taip ir nesupranta. Gal čia augo ne daržai, o laukinės kiaulės – šernai mėgdavo įsikurti kemsynuose? Vargiai į šį klausimą turbūt jau kas atsakys. Kaime beveik neliko jo senųjų gyventojų. Bet vienos durys prasivėrė...
„Dabar žmonės visi išponėjo“
Šiuos žodžius išgirdau iš kone šimto metų sulaukusios Marcelės vienoje iš Daržinėlių kaimo pirkių. Marcelė jau sunkiai bevaikšto. Ja rūpinasi kaimynė Rima. Pavalgydina, palaiko kompaniją, aptvarko buitį.
Buvau perspėtas, kad su senole bus sunku susikalbėti. Tačiau iš šios močiutės išgirdau ne vieną mintį, kuri privertė mane susimąstyti. Nesu tikras, ką ji turėjo omenyje prasitardama apie „išponėjimą“. Tuos žodžius priėmiau savaip. Ir manau, kad gal net nėra svarbu, ar teisingai. Svarbiau, kad kaimo žmonės priverčia susimąstyti. Išlipti iš mums įprastų mąstymo stereotipų.
Man tie žodžiai į galvą sukrito, kad mes skubame gyventi vis geriau ir geriau. Daugiau turto, daugiau pinigų, karjera... Per tą skubėjimą tampame ne kuo daugiau, kaip daug pinigų turinčiais vargšais. Tie, kurie skirią laiką turtui, bet ne artimiesiems ir vertybėms, kuriomis tikime. Klausimas tik, ar dar yra kas kuo mes tikime...
Tie turtai neatneša laimės. Tik daugiau rūpesčio juos tvarkant. Laimė susideda iš kitų dalykų.
„Kas ajo, tas turėj, kas nejo – tas neturėj“
Sėdžiu senoje pirkioje ir klausau Marcelės pasakojimo. Apie prieš kurį laiką mirusį auksarankį vyrą, praeitį, apie kaimo darbus...
– Mūs visi pinigai miškan buvo. Kas ajo, tas turėj, kas nejo – tas neturėj, – apie šilų dzūkų uždarbį pasakoja išgulėtoje lovoje sėdėdama močiutė.
Kalbėdama apie „mišką“ ji kalba apie tai, kas už sodybos ribų. Dzūkų žemės prastos. Iš jų nepragyvensi. Anei iš gyvulio. Nebent prisidursi. Todėl ir tenka „aiti miškan“. Eiti grybauti į mišką, eiti uogauti į pelkę ar gaudyti žuvį ežere...
Gal dėl to dzūkai ir tapo tokie paprasti, geraširdžiai ir neišponėję. Kai nieko neturi, tai ir negaila nieko.
„Pasmelži karvį ir aini grybauc“
Klausausi Marcelės pasakojimo ir nežinau, ar verta jį gadinti savo žodžiais... Nebent tik sudėlioti mintis į rišlesnį tekstą...
„Kap pagada būn, tai ir grybai augc pradeda. Tadu cik prašvinta, pasmelži karvį ir aini grybauc. Imam cik lepeškas ir grybus. Lepeškos visur dzygsta, o grybas – ne visur. Grybas baltų samanų mėgsta. Lepeškų miškai buv atskirai, o grybų – atskirai. Tokiais aini ir žiūrėk cik, kur juoda galvaitė išsikišus. Cieij juodi yr pacys geriausi.
Kap gerai dzygdavo, tai cielų kašalį parnešdavom namo. Kai užaini kur nebūta žmonių, tai grait prisrinkdavai. Kelios valandos ir prisrenki. Supjaustai, isplauni ir skarvadon. O tadui ir vėl už darbų namuosna imies.
Zelionkas žiemai sudzėm. Išplaunam, tadu vandenį su drusku prisviriam ir užpilam. Peržiem kamaron lancynose stovėij. Ant žiemos kožnų penktadzienį zelionkų išsitysiam. Jeigu šalciai žiemų užaina, tai, kad nesutrūkinėc sciklainai, tai pecių iškūrinam, žairių viedrų prisdedam ir nešam kamaron. Per nakc šildo.
O tep tai grybus dziaudavom. Ant šypų verėm. Ciej šypai, tai iš ėglio arba riešutų šakucių būdau. Ale labai sutripini tep dziaudamas. Tadu prismilinon ant lantos priskalc vynių ir cik galvelį užmauc kotu in viršų. Ale vėl – jeigu gerai prikūrina dziedas, tai paci lantukė užsidega...“
„Katris dzidelį gyvatį pasgauna – pasdaro tabokinį“
Marcelė apie nuodingas gyvates pelkėje pasakoja tartum jos būtų sode nukritę obuoliai. Gyvenant pelkės pašonėje tai tampa įprasta. Jų bijomasi, jos gerbiamos, bet tuo pačiu tai tampa gyvenimo dalimi. Pelkių angys dzūkams pasitarnauja kaip vaistai ar net aprangos dalis.
„Aini spanguoliauc ir matai matoja gyvatė. Tadu paspiri koju ir aini toliau. Ko ty bijoc. Kap kaitriei jų pasiima. Ba, sako, gyvatė gerai nuog kosulio būn. Ale turi mokėc paruošč.
Ciej, katrie moka, tai išmeta pilvų, nuskuta ir padziauna. Tadu žiemų užpili ir geri. Išverdi vandenin gyvatį ir aini gulc. Ale reikdau ne cik vakari gerc. Tris rozus dzienon. Ryti, per pietus ir nakciu pries mieg. Sako, kad kas labai kosėj – padėdavo.
Būdavo, jai in balų ataina dziedas, katris rūko tabokų, tai ciej irgi prismislydavo. Katris dzidelį gyvatį pasgauna – pasdaro tabokinį. Pasgauna ir iš gyvatės skūros pasdaro tokių kišenių. Išima pilvų, užsiuva galų ir pasdaro tabokai laikyc. O tadu aidamas miškan suspila ir pasima.“
Panašu, kad tai, kas šiai moteriai buvo kasdienybė, jau niekad netaps mūsų rutina. Laikai keičiasi.
„Striokas ima, kiek metu turiu...“
Atsisveikinam su Marcele. Dėkoja, kad praskaidrinom dieną. Gailisi, kad jau nebeišgali dėl sveikatos pavaišinti net arbata.
Pokalbio pabaigoje klausiu, kiek Marcelei metų. Nežino. Klausiu, tai kuriais metais gimėt? Sako, kad lyg 1922 m. gimimo bus... „Tai kiek man metų darcies?“, – klausia senoji Daržinėlių gyventoja.
Greitai paskaičiuoju, kad už trejų metų jai bus visas šimtas. „Striokas ima, kiek metu turiu...“, – jos atsakymas priverčia net nusišypsoti. Tokie jau tie tikrieji dzūkai – paprasti ir atviri. Nesivaikantys pasaulio turtų, neišgyvenantys dėl to, ko negali pakeisti, bet tuo pačiu metu besidžiaugiantys tuo, ką turi šią akimirką...
Atsisveikinu ir suprantu, kad daugiau su Marcele turbūt nesusimatysime. Tą akimirką sudrėksta trumpam akys. Bet toks gyvenimas. Žmonės ateina ir išeina. Lieka tik atmintis...
