Likvidatoriams jo nepavyko dezinfekuoti, o gal niekas net ir nemėgino tinkamai to daryti? Bet kokie likvidavimo darbai, po kurių vėl būtų saugu gyventi šiame mieste, būtų buvę beprasmiais, todėl evakuotiems 50 000 pripetiečių neliko jokių vilčių grįžti.
Viduramžius menančiame Černobylio miestelyje jau beveik trisdešimt metų gyvenimas, tarsi plonytė vena komos ištikto ligonio smilkinyje, toliau pulsuoja.
O viduramžius menančiame Černobylio miestelyje jau beveik trisdešimt metų gyvenimas, tarsi plonytė vena komos ištikto ligonio smilkinyje, toliau pulsuoja.
Tiesa, tai labai vangus pulsas, kurį palaiko aparatai – čia įsikūrusios valstybinės administravimo įstaigos, įvairios laboratorijos, svečių ir darbuotojų namai, pora parduotuvių ir valgykla.
Į Černobylį atvykti gali tik specialius leidimus ar darbo sutartis su evakuota zona turintys asmenys. Pastaruoju metu, kai buvo pradėtas NOVARKA projektas (NOVARKA – naujojo Černobylio sarkofago statybų projektas), miestelyje padaugėjo darbininkų iš užsienio.
Dažniausiai sutinkami lenkai ir turkai, kurie dienomis dirba už poros šimtų metrų nuo IV-jo reaktoriaus bloko virindami naujosios uždangos konstrukcijas, o vakare grįžta į savo laikinus būstus arba pasistiprinti į vietos valgyklą, pavadinimu „Desiatka“ (pavadinimas kildinamas nuo 10 kilometrų evakuacijos žiedo).
Toje pačioje valgykloje ar panašiuose namuose apsistojame ir mes – savanoriai į Černobylį.
Kai pagalvoji, juk tais metais, kai jaunuoliai buvo priversti rinktis tarp prievolės Afganistane arba darbų prie rūkstančio Černobylio reaktoriaus, frazė „Savanoriai į Černobylį“ skambėtų kaip mokslinės fantastikos romano pavadinimas.
Kai pagalvoji, juk tais metais, kai jaunuoliai buvo priversti rinktis tarp prievolės Afganistane arba darbų prie rūkstančio Černobylio reaktoriaus, frazė „Savanoriai į Černobylį“ skambėtų kaip mokslinės fantastikos romano pavadinimas.
Tačiau mes esame ta karta, kuriai Černobylio katastrofa tai istorijos puslapis, o ne kraupus gyvenimo epizodas.
Todėl drįstame patys susimokėti už galimybę kirsti visus tris evakuacijos žiedus, pašmirinėti apleistomis Pripetės gatvėmis, pastovėti kelias minutes prie geležimis sukaustyto Černobylio žvėries ir praleisti naktį ar dvi daugiabutyje, kuriame anksčiau gyveno černobyliečių šeimos.
Šiuo metu tokių daugiabučių liko nedaug. Pora jų pritaikyti atvykstantiems svečiams, kituose gyvena nuolat evakuotoje zonoje dirbantys specialistai.
Jei reikėtų netuščiažodžiaujant apibūdinti šių namų interjerą, tai sakyčiau, labai panašu į statistinį Vilniaus Naujininkų rajono butą, kuriame nuo sovietmečio nebuvo darytas remontas. Tiesa, tik baldai čia atvežti iš Pripetės butų.
Dienos metu Černobylio gatvėse sutiksi vos vieną kitą praeivį. Mados čia labai paprastos – žalia maskuojanti uniforma. Tai specialūs rūbai, kuriuos išduoda zonos darbuotojams.
Prie kamufliažinio švarko kišenės segamas dozimetras, kuris kaupia informaciją apie darbuotojo surinktą radiacijos dozę per jo darbo pamainą.
Tokius rūbus, darbuotojui išvykstant, surenka specialiame punkte ir atiduoda plovyklai, kuri įrengta viename iš Pripetės kvartalų. Ten jie chemiškai apdorojami nuo galimos radiacinės taršos.
Išvykstantys ir atvykstantys darbuotojai turi galimybę naudotis specialia geležinkelio linija, kuri driekiasi per Baltarusijos ruožą, todėl keliaujantiems tenka du kartus kirsti sieną, kol atvyksta į Slavutičiaus miestą.
Kitas būdas išvykti ar atvykti į vadinamąją „zoną“ tai mikroautobusas iš Kijevo. Yra specialus reisas, vežantis keleivius su leidimais ar darbuotojų pažymėjimais nuo Kijevo autobusų stoties į Černobylio centrą.
Netgi pagiringi ar girti keliautojai gali būti neįleidžiami, nes Černobylio zonoje galioja sausasis įstatymas.
Visi civiliniai maršrutai į evakuotą zoną įvažiuoja ir išvažiuoja pro pietuose esantį kontrolės postą „Dediadtky“. Čia tikrinami keliautojų asmens dokumentai, bagažas ir leidimai įvažiuoti.
Į Černobylio zoną draudžiama įvežti ginklų, sprogiųjų medžiagų ir alkoholio. Tiesą pasakius, netgi pagiringi ar girti keliautojai gali būti neįleidžiami, nes Černobylio zonoje galioja sausasis įstatymas.
Vartoti alkoholį, ypač svečiams, buvo draudžiama nuolat, tačiau dažnai į draudimą žiūrėta pro pirštus. Kol nutiko nelaimingas atsitikimas, apie kurį girdėjo kiekvienas Černobylio lankytojas.
Vieną žiemą į zoną atvyko rusų grupė. Daugelis grupės dalyvių buvo pagiringi, o kai kurie ir girti. Pareigūnai buvo atlaidūs ir juos praleido pro visus tris evakuacijos žiedus.
Taip lankytojai atsidūrė Pripetėje, kurioje girtesni atsiliko nuo greičiau žingsniuojančių ir pasimetė.
Kad trūksta vieno keliautojo grupė ir jos vadovas susiprato jau išvažiavę iš Pripetės. Per tą laiką sutemo.
Neilgai trukus buvo paskelbta dingusiojo paieška, pasitelkti pėdsekiai šunys ir gausybė pareigūnų, kol galiausiai paklydėlį rado miegantį vienoje iš Pripetės daugiabučių laiptinių ant ten paliktos sofos.
Tačiau draudimas vartoti alkoholį, net ir šiandien, galioja ne visiems. Tie, kurie atvyksta pirmą kartą, nežino, tačiau praleidęs ten savaitę sužinojau, kad Černobylyje veikia baras.
Buvau girdėjęs pasakojimus apie bare vykstančias diskotekas, todėl kartą iš smalsumo užsukau apsidairyti. Patalpa dekoruota kalėdinėmis girliandomis ir lemputėmis. Palei sieną išrikiuoti mediniai stalai su mėlynomis užuolaidomis. Matyt, jas galima užsitraukti, jei trūksta privatumo?
Baro kaimynystėje, priešais vienintelę Černobylyje esančią Lenino skulptūrą, veikia maisto prekių parduotuvė. Karštomis dienomis jos prieangyje nuo kaitros slepiasi benamiai šunys.
TAIP PAT SKAITYKITE: 15min.lt – Daumanto Liekio straipsnių ciklas apie Černobylį
Parduotuvėje yra visko, ko gali prireikti buityje ar virtuvėje. Visai neseniai, gal prieš porą metų, čia pradėjo pardavinėti suvenyrus su Černobylio atributika – raktų pakabukus, marškinėlius, puodelius ir netgi muilą su reaktoriaus siluetu.
Černobyliečiai vis geriau išnaudoja atvykstančių lankytojų srautus siūlydami didesnį autentiškų suvenyrų pasirinkimą, įvairesnį valgyklos meniu, galimybę apsidrausti specialiu, zonoje galiojančiu, draudimu.
Regis, pastaraisiais metais Černobylio infrastruktūra vis geriau išnaudoja atvykstančių lankytojų srautus siūlydama didesnį autentiškų suvenyrų pasirinkimą, įvairesnį valgyklos meniu, galimybę apsidrausti specialiu, zonoje galiojančiu, draudimu.
Pagrindinėje miesto gatvėje duris atvėrė katastrofos muziejus ir skulptūrų parkas.
Svečiai gali pražingsniuoti pro specialią vietovardžių alėją, kur iškabinti visų evakuotų gyvenviečių pavadinimai ir stūkso paminklas Fukušimos katastrofai.
Alėjos pabaigoje jau minėtas muziejus, kurio sienos išmargintos grįžtančių gandrų motyvais. Šie paukščiai laikomi Černobylio zonos simboliu-talismanu, nes tikimasi, kad išauš ta diena, kai į šias apylinkes vėl grįš žmonės.
Dykynė, kurioje nėra ir nebus vaikų
O kol kas, vietoj įprasto lauko termometro, priešais vietovardžių alėją ir pagrindinę gatvę žybsi dozimetro ekranas, kuriame rodomi vietos radiacinio fono duomenys.
Skaičiai šioje zonos žemėlapio vietoje niekada neperkopia normos ribos. Tačiau tai nereiškia, kad visas perimetras yra „švarus“ ir saugus gyventi.
Galima rasti tokių vietų, kur buitiniams dozimetrams pritrūksta skaičių. Todėl kol kas niekam nevalia čia grįžti ir apsigyventi. Nepaisant saujelės senolių, kurie iš karto po evakuacijos, nepaisydami nurodymų evakuotis, grįžo į savo namus.
Jaunoji samasiolė augo viena, į mokyklą, teigiama, buvo vežiojama zonos administracijos skirtu transportu į artimiausią miestelį už evakuacijos linijos.
Šiandien jie vadinami samasiolais – mirštančia bendruomene, kuri nebegali turėti atžalų ar paveldėjimo būdu perduoti savo namų vaikams.
Nors atokiame perimetro kaimelyje apytiksliai prieš 20 metų gimė mergaitė. Jos tėvai – vieninteliai vietos gyventojai, kadaise turėję bent kelis šimtus kaimynų.
Jaunoji samasiolė augo viena, į mokyklą, teigiama, buvo vežiojama zonos administracijos skirtu transportu į artimiausią miestelį už evakuacijos linijos.
Iki šiol jokiam žurnalistui nėra pavykę jos pakalbinti, nufilmuoti ar nufotografuoti, nes mergina ir jos tėvai vengia viešumos.
Nepaisant populiarių mitų ir baimių, Černobylyje ir jo apylinkėse vis dar verda gyvenimas.
Tik jis daug įdomesnis nei bet kurioje kitoje pasaulio vietoje, nes čia kasdienę rutiną paįvairina pypsintys dozimetrai, miestai-vaiduokliai, radiacijos ieškantys turistai ir laukinių žvėrių gausa.
Tai – pirmasis ciklo „Savanoriai į Černobylį“ tekstas. Visus juos rasite čia.
