Pirmą kartą Jungtinėse Amerikos Valstijose kraštietė Augustė Eidrigevičiūtė apsilankė prieš penkerius metus, dalyvaudama „Work and Travel“ programoje studentams. Sugrįžusi į Lietuvą ir po dvejų metų sužinojusi apie dar vieną programą jaunimui „Working Holiday“, Augustė suskubo užpildyti registracijos formą, išsiuntė visus reikiamus dokumentus ir gavo galimybę metus gyventi ir dirbti Kanadoje.
„Niekas manęs ten nevijo. Pati labai norėjau“, – su šypsena pokalbį pradeda Augustė. Šiuo metu pašnekovė gyvena vakarinėje Kanadoje, Ramiojo vandenyno pakrantėje ir kalnų papėdėje išsidėsčiusiame Vankuveryje.
Nors daugelį šalių anapus Atlanto vandenyno vadiname didžiųjų galimybių valstybėmis, iš tiesų gyvenimas ir čia nėra toks paprastas, nes tenka visko mokytis.
„Nedrįsčiau sakyti, kad gyvenimas po raudonu klevu yra labai lengvas, tiesiog čia viskas kitaip. Atvykęs į naują šalį, žmogus pradeda nuo nulio. Neturi draugų, viskas atrodo nematyta ir neįprasta, žmonės bendrauja kitaip, nei buvo įprasta, ir tai labai smarkiai jaučiama. Tačiau gyveni ir mokaisi“, – sako Augustė ir kviečia pažinti jos Vankuverį.
– Auguste, papasakok, kaip tave pasitiko Kanada, kai ten nuvykai?
– Kanada – didelė šalis. Skrisdama ten, tikėjausi kažko labai panašaus į JAV. Kanadoje iš tiesų jaučiausi panašiai kaip Valstijose, bet lyginti būtų sunku, vis dėlto yra svarių skirtumų (šypteli). Kanadoje visi kur kas mandagesni.
Iš pradžių buvo sunku, tačiau ilgainiui susipažinau su naujais žmonėmis, pamažu susiradau draugų. Reikėjo nemažai laiko, kad imčiau suprasti, kaip jie bendrauja. Dabar jau šiek tiek lengviau. Bendravimo kokybė priklauso ne tik nuo to, kaip gerai moki anglų kalbą. Laisvai kalbėti yra viena, bet angliškai vesti pokalbį ir suprasti, kas ir kaip bandoma pasakyti – daugiausia netiesiogiai – yra visai kas kita.
– Šiuo metu esi įsikūrusi Vankuveryje. Ar ten yra daugiau lietuvių?
– Nežinau, kiek jų čia yra, bet pažįstu nemažai. Su vienais susipažinome atsitiktinai, tiesiog gatvėje, su kitais supažindino draugai ir pažįstami (šypteli).
– Lietuvoje neseniai šventėme Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Ar Vankuveryje gyvenantys lietuviai kartu su visa Lietuva minėjo šias valstybei reikšmingas šventes?
– Negaliu plačiai kalbėti apie visą Ameriką ar Kanadą, nes esu gyvenusi tik Vankuveryje. Čia veikia lietuvių bendruomenė, taip, jie nuolat mini visas šias svarbias datas. Aš pati dalyvavau Vasario 16-ajai paminėti organizuotame renginyje (šypsosi).
– Ar gyvendama už Atlanto nenutolsti, seki Lietuvos įvykius?
– Daugiau ar mažiau žinau, kokia Lietuvoje yra situacija, informacija juk lengvai prieinama internetu. Vis dėlto, kad ir kiek domėčiausi, skaityčiau naujienas ar kalbėčiau su Lietuvoje pasilikusiais draugais, galiausiai vis tiek jaučiuosi šiek tiek nutolusi nuo šalies aktualijų. Tarsi žinau, kas vyksta, tačiau esu toli...
– Na, o gyvendama svetur ir bendraudama su žmonėmis Kanadoje, kokių nuomonių apie Lietuvą išgirsti?
– Dauguma apie Lietuvą yra girdėję iš čia gyvenančių lietuvių. Kiti turi lietuvių draugų. Daugelis Vankuveryje žino tik tiek, kad Lietuva yra kažkur Rytų Europoje. Besidomintys sportu atpažįsta Joną Valančiūną ir Žydrūną Savicką. Dauguma stebisi, kad tokia maža šalis kaip Lietuva sugebėjo išsikovoti nepriklausomybę, šis faktas žmonėms daro įspūdį. Manau, tai geriausias komplimentas mums, lietuviams (šypsosi).
– Daugelis esame girdėję posakį, kad Vankuveris – tai tautų katilas. Ar kitoms tautoms įsitvirtinti Kanadoje sekasi geriau nei, pavyzdžiui, mums, lietuviams?
– Negalėčiau pasakyti, kuriems sekasi geriau, tai labai individualu ir priklauso nuo konkretaus žmogaus situacijos. Ar žmonės vieni kitiems padeda? Manau, kad taip. Pati priklausau nemažai lietuvių bendruomenei, jie vieni su kitais ryšį palaiko socialiniuose tinkluose, nuolat susirašinėja ir, jei kam nors reikia pagalbos, visada ją suteikia. Naudodamiesi socialiniais tinklais bendruomenės nariai skolina, dovanoja ir parduoda daiktus, organizuoja bendras keliones ir išvykas.
Vienas iš įdomių faktų – Vankuveryje gyvena labai daug žmonių iš Azijos šalių, ypač kinų. Jie čia perka nekilnojamąjį turtą, jį nuomoja, smarkiai užkeldami kainą, todėl Vankuveryje pirkti ar nuomotis būstą yra nežmoniškai brangu. Teko girdėti, kad ir vietiniai tuo labai piktinasi.
Na, o aš turiu draugų iš visur – Meksikos, Indijos, Filipinų, Brazilijos, Čilės, Europos, Valstijų ir Kanados. Sunku net išvardinti (juokiasi). Labai džiaugiuosi, kad turiu progą pažinti tiek įvairių žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių. Tai labai įdomu, visada sužinau ką nors naujo, susipažįstu su kitomis kultūromis, galiu stebėti gyvenimą iš skirtingų perspektyvų.
– Ką apskritai manai apie emigraciją?
– Sudėtingas klausimas (šypsosi). Nemanau, kad emigracija yra blogai. Priešingai, tai – būdas susipažinti su kitomis šalimis ir kultūromis. Žmonės emigruoja dėl įvairiausių priežasčių: vieni nori užsidirbti, kiti – pamatyti pasaulį, treti išvažiuoti renkasi dėl abiejų šių priežasčių (šypsosi).
– Auguste, supažindink mus su Kanada, su Vankuverio gyvenimo būdu, tradicijomis, papročiais, įpročiais.
– Manau, kad Vankuveris iš tiesų yra kultūrų katilas. Čia niekada nenuobodu, nuolat kas nors vyksta. Apibūdinti kanadietišką gyvenimą yra gana sudėtinga. Šiais metais bandžiau dalyvauti miesto šventėse ir didesniuose renginiuose miesto centre, tačiau jie baigiasi anksti – vietiniai dažniausiai ateina, pabūna ir išeina, renginys baigiasi dešimtą valandą vakaro. Taigi, galima sakyti, kad visas kultūrinis gyvenimas vakarais persikelia į barus, klubus ir restoranus, ten žmonės ir susitinka. Bent jau toks man kol kas pasirodė Vankuveris. Yra kelios populiarios gatvės, kur galima rasti visko. Jose lankosi kitataučiai, tikri kanadiečiai ten užklysta nedažnai. Aš vis dar tyrinėju miestą ir visada stengiuosi apsilankyti ten, kur dar nebuvau.
Apie papročius ir tradicijas nelabai turiu, ką papasakoti, bet Kanada, kaip ir Jungtinės Amerikos Valstijos – emigrantų šalis. Tiesa, gaila, kad nieko nežinau apie Amerikos indėnų gyvenimą – kelis kartus gatvėje esu mačiusi jų mitingus, protestus. Panašu, kad indėnai vis dar kovoja su tomis pačiomis problemomis ir reikalauja savo teisių.
– Na, o laisvalaikį dažniau leidi su lietuviais ar kitataučiais?
– Dažniausiai bendrauju su kitataučiais, bet su lietuviais susitinku irgi neretai. Man įdomiau pažinti naujus žmones, kultūras ir šalis, iš kurių šie yra kilę. Tad naudojuosi proga, kol esu čia (šypsosi).
– Auguste, ar kanadiečiai gali pasigirti savo tradiciniais patiekalais?
– Tiesą sakant, nors dėl to nesu visiškai tikra, atrodo, kad tradicinės virtuvės jie neturi. Viskas buvo atsivežta iš kitų šalių per imigrantus, gal tik pakeista ir adaptuota. Artimiausios virtuvės – britiška ir prancūziška. Garsiausias ir visiems žinomas, aišku, yra klevų sirupas ir iš jo gaminami saldainiai. Vienas svarbiausių sąraše taip pat būtų lašiša ir iš jos gaminami patiekalai, taip pat populiari džiovinta ar vytinta lašiša, iš jos gaminamas paštetas. Yra ir vadinamoji kanadietiška pica – mocarelos sūris, grybai, saliamis ir šoninė. Vienas populiariausių turistinių patiekalų kavinėse – „poutine“. Tai gruzdintos bulvytės su padažu ir sūriu, šiek tiek panašiu į varškę. Yra įvairiausių jo variacijų. Taip pat yra įdomesnių saldumynų ir kepinių, pavyzdžiui, „Bebro uodega“ – tai suplota spurgos tešla, kuri atrodo kaip bebro uodega ir yra patiekiama su ant viršaus užpurkštu kremu.
– Ar pasiilgsti lietuviškos virtuvės?
– Taip, pasiilgstu, ypač močiutės žemaičių blynų ir virtinių su grybais (šypsosi). Pati čia gaminu nedaug, tik ką nors labai paprasto. Tiesa, draugai jau seniai laukia keptos duonos ir šaltibarščių. Esu prižadėjusi, tad nėra kur dingti, reikės pagaminti (juokiasi). Kažkada galvojome išsikepti kibinų, bet taip ir neprisiruošėme (juokiasi).
Beje, girdėjau, kad keletas lietuvių merginų bandė gaminti cepelinus, bet nelabai pavyko, nes bulvės čia kitokios, jose per mažai krakmolo.
– Pasisvečiavusi svetur ir artimiau susipažinusi su Kanados mentalitetu, kaip manai, kuo lietuviai turėtų didžiuotis?
– Lietuva yra labai maža šalis, o patyrusi tiek daug. Manau, kad reikėtų džiaugtis, jog esame ir turime savo kalbą, istoriją, senamiesčius, pilis ir miestus, dainas, legendas ir tradicijas. Labai gaila, bet pastebėjau, kad lietuviai to nelabai vertina.
Taip pat labai svarbus faktas, kad Lietuva yra nepriklausoma. Tiek daug nepažįstamų žmonių džiaugiasi ir stebisi, kaip tokia maža šalis sugebėjo išsikovoti sau laisvę. Gaila, kad mes patys per mažai tai vertiname. Tik išvažiavęs svetur ir pamatęs kitas kultūras supranti, kad tie dalykai, kurie mums dabar atrodo nuobodūs, kitiems gali pasirodyti nepaprastai įdomūs.
Daugybę kartų manęs klausė, ar žinau ir ar galiu papasakoti kokių nors lietuviškų legendų, pasakų, padavimų. Taip pat žmones intriguoja, kad mūsų kalba yra viena seniausių Europoje, panaši į sanskritą. Visiems įdomu ir tai, kad lietuviai buvo paskutiniai pagonys Europoje. Manau, situacija gerėja: vis daugiau lietuvių keliauja, susipažįsta su platesniu pasauliu ir grįžę pradeda labiau vertinti tai, ką turi. Na, bent jau aš tikiuosi, kad taip yra (šypsosi).
– Pasikalbėkime apie laisvalaikį ir pramogas. Ar turi pakankamai laiko keliauti ir pažinti Vankuverį? Kokias dėmesio vertas vietas jau esi aplankiusi?
– Keliauti čia yra sunku. Organizuoti keliones sudėtinga todėl, kad dirbu, taip pat, todėl, kad Kanadoje atstumai labai dideli, kur nors važiuoti yra išties gana brangu. Netgi vietiniai tarpmiestiniai skrydžiai Kanadoje nėra pigūs.
Žinoma, aplankiau kelis aplinkinius miestus ir vietoves, taip pat buvau Vankuverio saloje, kuri, manau, yra mano mėgstamiausia vieta. Vandenynas, uolos, kalnai. Išsinuomojome banglentes, gyvenome kempinge, šventėme vasaros lygiadienį, kūrenome laužus paplūdimyje per naktį su vietiniais kanadiečiais, kuriuos atsitiktinai sutikome vaikščiodami kalnuose. Tai buvo vienas įsimintiniausių nuotykių, kuriuos teko patirti Vankuveryje. Ėjome kelis kilometrus per mišką iki sudužusio Antrojo pasaulinio karo laikų lėktuvo. Beje, jis vis dar miške. Galima ant jo užlipti, įlįsti į vidų. Įdomu tai, kad lėktuvas sėkmingai nusileido ant medžių lajos ir visi juo skridę žmonės išgyveno. Tikiuosi dar sugrįžti į Vankuverio salą.
Dar buvome slėnyje, kur auga vynuogynai ir yra spaudžiami Britų Kolumbijos vynai. Labai populiaru išsinuomoti dviračius ir važiuoti į vynų degustacijas, sustoti vynuogynuose pakeliui (jie gana arti vienas kito), išgerti taurę ten gaminamo vyno, paragauti jų sūrių.
Kelis kartus esame išsinuomoję mašiną ir važiavę į trumpas išvykas aplink Vankuverį ir į šalia esančius miestus. Vienas iš jų – Vistleris, kur vyko olimpinės žaidynės.
– Papasakok bent vieną smagų ir įsimintiną įvykį, kurį patyrei keliaudama.
– Vienas tokių buvo mano gimtadienio kelionė. Buvome išvažiavę tik dvi dienas: pirmą pusdienį praleidome lipdami į kalną, sukorėme kelis kilometrus, o vakare stovyklavome vidury niekur, prie laukinės upės. Kitą dieną ieškojome apleisto miestelio miške, prie didžiulio žydro ežero. Tai gana populiari ir jaunimo lankoma vieta, o nueiti iki to miestelio galima tik bėgiais, nusidriekusiais per mišką. Įdomiausia tai, kad prie bėgių radome kelis įėjimus į jau apleistas ir užverstas kasyklas.
– Taigi, labiausiai įsiminė kasyklos?
– Taip. Britų Kolumbiją krėtė vadinamoji aukso karštinė, tad yra ir nemažai apleistų aukso kasyklų. Vienas iš mano kelionių sąraše esančių punktų – aplankyti kasyklą, kuri buvo iškasta 1931 metais, ji vis dar neužversta. Manau, kad būtų galima net patekti į kasyklos vidų. Man tai būtų neįkainojama patirtis. Smalsu pamatyti, kaip šachta atrodo dabar.
– Auguste, kaip, tavo akimis žiūrint, Vankuveris pasikeitė nuo to laiko, kai pirmą kartą čia atvykai?
– Vankuveris tikrai labai įspūdingas miestas. Tai didmiestis su daugiaaukščiais pastatais, įspūdingais tiltais, parkais ir paplūdimiais miesto centre ir, žinoma, kalnais horizonte. Tiek tada, tiek dabar šis miestas man yra kažkas nematyto ir neįtikėtino. Šie vaizdai palieka tokį didelį įspūdį, kad kartais vis dar negaliu patikėti, jog čia gyvenu (juokiasi). Išties neįtikėtina tai, kad gali vaikščioti miesto centre tarp dangoraižių, o jau po penkiolikos minučių sėdėti paplūdimyje, žiūrėti į kalnus ir stebėti nuostabius saulėlydžius (šypsosi).
– Keletas dalykų, kuriuos, tavo nuomone, turėtų pamatyti kiekvienas, atvykęs į Vankuverį ir, apskritai, Kanadą.
– Jei būsite Vankuveryje, tuomet, žinoma, būtinai aplankykite Stanley parką ir Seawall, Lions Gate tiltą, Granvillio salą bei Kitsilano paplūdimius. Taip pat būtina pasivaikščioti West Ende ir Davie miesteliuose.
Beje, kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje mieste ir parkuose žydi vyšnios. Vaizdas būna išties nuostabus. Žinoma, visai prie pat yra ir kalnai – vos 30–40 minučių automobiliu per miestą iki artimiausios apžvalgos aikštelės, o nuo jų matosi visas Vankuveris.
Vankuverio sala yra beprotiškai graži: Ramusis vandenynas, kalnai, didžiuliai ežerai ir laukinės upės. Taip pat ne pro šalį aplankyti šalia esantį Skvamišą, ten vedantis greitkelis yra pavadintas „Sea to Sky“ („Nuo jūros iki dangaus“ – aut. past.). Jeigu Kanadą turėčiau apibūdinti trumpai ir tiksliai, manau, tam geriausiai tiktų šis greitkelio pavadinimas, tai vienas gražiausių ir poetiškiausių Kanados epitetų. Vanduo, supantis viską aplink, ir kalnai... Būdamas kalnuose tikrai jautiesi daug arčiau dangaus (svajingai šypsosi).