Apie tai, kokioje aplinkoje gyvena, ji pasakoja „Pasaulis kišenėje“ skaitytojams.
Šiuo metu studijuoju Turkijos universitete pagal mainų programą. Esu pačiuose Turkijos pietuose. Jeigu pažvelgsite į žemėlapį, pamatysite tokį mažą, truputį išsiskyrusį regioną, pavadinimu Hatajus, kuris lyg ir nemandagiai įsiterpia į Sirijos teritoriją.
Būtent čia aš ir leidžiu savo dienas. Keliasdešimt kilometrų nuo mano namų savo vargo kelionę pradeda tūkstančiai nuo karo bėgančių sirų.
Dėl šios priežasties dar būdama Lietuvoje išklausiau daug atkalbėti mane bandžiusių žmonių nuomonių. Prisipažinsiu, tai sukėlė nemažai abejonių: vykti ar nevykti. Surizikavau. Kaip matote, po keturių mėnesių esu sveika ir laiminga. O savo patirtimi norėčiau pasidalinti su visais keliautojais.
Hatajus
Hatajaus regionas labai senas, istorinis ir truputį kitoks negu kiti Turkijos regionai. Čia gyvena ne tik turkai ir arabai, bet taip pat yra žydų bei krikščionių bendruomenės.
Hatajaus sostinė Antakija Romos imperijos laikais buvo vienas iš didžiausių miestų ir vienas iš krikščionybės centrų. Hatajus buvo valdomas tai vienų, tai kitų imperijų, galiausiai 1938 m. nusprendė skelbti nepriklausomybę ir tapo Hatajaus Respublika. Bet nepriklausomas regionas išbuvo tik metus ir 1939 m. prisijungė prie Turkijos. Taip yra iki šių dienų.
Apie lankytinas vietas aš nepasakosiu, nes viską galima susirasti internete. Verčiau papasakosiu apie gyvenimą, kasdienybę ir maistą.
Pabėgėliai
Bet pirmiausia pabėgėlius, kurių čia labai daug. Dažnai matau juos grupėmis, susigūžusius kur nors po tiltu ar paplūdimyje. Šie pabėgėliai yra truputį kitokie, negu pasiekiantys Europą.
Jie neieško lengvo gyvenimo, glaudžiasi čia, nes žino, kad yra labai arti namų ir, kai karas baigsis, jie greitai ir lengvai galės ten grįžti. Kiekvienas turi savo istoriją.
Kai kurie su šeimomis, kai kurie glaudžiasi vieni, nematę savo šeimų jau kelerius metus. Yra labai turtingų pabėgėlių, kurie atvykę i Turkiją išsinuomoja prabangias vilas ir važinėja brangiomis mašinomis.
Bet dauguma tiesiog bando užsidirbti elgetaudami gatvėje ar išgyventi iš Turkijos vyriausybės suteiktos paramos.
Yra labai turtingų pabėgėlių, kurie atvykę i Turkiją išsinuomoja prabangias vilas ir važinėja brangiomis mašinomis.
Dažnai žmonės manęs klausia, ar aš čia gyvendama jaučiuosi saugiai. Vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Aš gyvenu universiteto miestelyje, čia jaučiuosi saugiai bet kuriuo paros metu, nes viskas yra saugoma.
Kitaip yra miesto centre. Nors tiesioginio pavojaus nėra, nė karto negirdėjau, jog kažkas būtų užpultas, bet dėl viso pikto naktimis gatvėmis nevaikštau.
Tradicijos
Prieš atvykdama studijuoti į Turkiją, lankiausi čia ne kartą kaip turistė. Taigi, nuolatinis arbatos gėrimas iš žvilgančių, elegantiškų stiklinaičių manęs nestebino. Bet pradėjusi čia studijuoti sužinojau daug naujų dalykų, pavyzdžiui, kaip tą arbatą gaminti.
Aš ir mano kambario draugė iš Italijos dažnai mėgstame eiti į svečius pas vietinius. Visuose namuose šeimininkai pirmiausia jums pasiūlys išgerti arbatos.
Taip ir mes darėme savo namuose, tik iš pradžių niekaip nesuprasdavome, kodėl tie patys kaimynai, pas mus užėję, jos atsisakydavo. Juk mes turėjome tas dailias stiklinaites.
Arbatos turkai geria daug: per pusryčius, pietus ar vakarienę. Įskaitant ir priešpiečius ir šiaip laiką, skirtą arbatėlei. Iš esmės – visada.
Vėliau išsiaiškinome, jog ne stiklinaitės buvo problema, o arbatos gaminimo procesas.
Užvirinti vandenį ir juo tiesiog užpilti arbatžoles turkams yra didelė nuodėmė.
Nors nei man, nei mano kambario draugei nebuvo jokio skirtumo. Bet tik ne turkams. Pasak jų, pirmiausiai reikia turėti specialius, dviaukščius arbatinukus ir vandenį užvirinti du kartus.
Vienoje arbatinuko dalyje verda arbatžoles, kitame – tik vanduo. Kai arbata paruošta, visiems svečiams reikia padalinti ją į tas dailias stiklinaites. Svečiai įsideda cukraus, kuris dažniausiai būna kubeliais, ir kuo garsiau tą arbatą išsimaišo.
Arbatos turkai geria daug: per pusryčius, pietus ar vakarienę. Įskaitant ir priešpiečius, ir šiaip laiką, skirtą arbatėlei. Iš esmės – visada. Esu sutikusi žmogų, kuris kiekvieną dieną išgeria apie penkiolika stiklinaičių turkiškos arbatos. O aš maniau, jog lietuviai geria daug arbatos...
Be arbatos gaminimo čia gyvendama išmokau ir pripratau prie tokių dalykų, kaip laiptinėje nusiauti batus prieš įeinant į kiekvienus namus, visur ir visada matyti Turkijos Respublikos įkūrėjo ir pirmojo prezidento atvaizdus ir svarbiausia, kaip žaisti tavla.
Jeigu nors kartą lankėtės Turkijoje, tikrai žinote, kaip šis žaidimas atrodo. Na, o tiems, kuriems Turkija dar tik planuose, paaiškinsiu – tai stalo žaidimas, kurį Turkijoje žaidžia ir jauni, ir seni.
Praeidami pro kiekvieną kavinukę neabejotinai pamatysite vietinius, dažniausiai vyrus, gurgšnojančius arbatą, kartais rūkančius kaljaną, ir nuolatos ridenančius kauliukus. Tai ir yra tavla.
Deja, net ir labai gerai išmokus žaisti tavla, varžytis su vietiniais sudėtinga. Juk dažnas žmogus Turkijoje šį žaidimą žaidžia nuo ankstyvos vaikystės, tad yra įgudęs profesionalas.
Kai jau moki gaminti turkišką arbatą ir žaisti tavla, lieka tik išmokti šokti tradicinius šokius. O kurgi išmoksi geriau, jeigu ne vestuvėse.
Į vietines vestuves buvau pakviesta kaimynų. Tuokėsi jų pažįstami. Vestuvėse dalyvavo daugiau nei 500 žmonių. Tai yra labai normalu turkiškoms vestuvėms. Ypatingų tradicijų čia nelabai yra, niekas nekelia tostų, stalai vaišėmis nenukrauti ir jokių žaidimų nežaidžiama.
Jaunieji tiesiog šoka su svečiais tradicinius šokius kelias valandas ir galiausiai padėkoja atvykusiems.
Studentai
Per keturis mėnesius Turkijoje geriausiai pažinau vietinio universiteto studentų miestelį. Nieko keisto – čia gyvenu ir mokausi, tad praleidžiu daugiausia laiko.
Universitetas yra didelis, jį lanko daugiau nei 20 000 studentų (palyginimui – Varėnos populiacija 10 000 žmonių). Universitetas turi kelis merginų ir vaikinų bendrabučius ir kelis gyvenamuosius kvartalus, kuriuose butai yra nuomojami tik universiteto studentams.
Visi kvartalai yra saugomi arba bent jau filmuojami. Ir į patį universitetą be apsaugos patikros nepateksi. Visa teritorija yra aptverta didžiule tvora, yra keli saugomi vartai. Be to, kiekviename fakultete atskirai yra bent jau keli apsaugininkai, kurie tikrina, jog į fakultetą nepatektų pašalinių.
Studijuoti čia nelengva, kad ir kokia tavo specialybė. Visi turi dvi egzaminų sesijas per pusmetį, kas sudaro keturias sesijas per metus. Jeigu Lietuvoje per pusmetį turėjau išlaikyti tris egzaminus, čia per tokį patį laiką turėjau trylika ir visi dėstytojai reikalavo nemažai.
Man susidarė įspūdis, kad jaunoji karta smerkia dabartinę savo religiją, kaip ir prezidentą, kuris yra ypatingai religingas.
Mokslas čia vertinamas pakankamai aukštais kriterijais, visi egzaminai labai rimti ir vertinami šimtabalėje sistemoje. Studentai niekur nedirba – niekam kitam, išskyrus mokslą, jiems paprasčiausiai nelieka laiko ir jėgų.
Dažniausiai jie gyvena tik iš tėvų suteiktos paramos arba stipendijos, kurią suteikia vyriausybė. Šią stipendiją gali gauti visi norintys, tik po universiteto po truputėlį reikia ją grąžinti.
Nieko nenustebinsiu pasakydama, jog čia beveik 100 procentų žmonių yra musulmonai. Tik dauguma studentų šios religijos, kaip ir kitų, paprasčiausiai nepripažįsta. Man susidarė įspūdis, kad jaunoji karta smerkia dabartinę savo religiją, kaip ir prezidentą, kuris yra ypatingai religingas.
Tačiau į politiką ir rinkimus jaunimas žiūri rimtai. Gyventojai neturi galimybės balsuoti paštu ar internetu, tačiau per rinkimus balsavusių rinkėjų procentas kur kas didesnis nei Lietuvoje.
Rinkimų dieną studentų miestelis ištuštėja. Visi važiuoja į savo miestus ir miestelius balsuoti. Žinant Turkijos plotą, nesunku suprasti, jog į kai kurias vietas autobusu labai ilgas kelias, bet studentams, atrodo, nėra nieko ypatingo nuskristi į kitą miestą tik dėl rinkimų. Mane tai maloniai nustebino.
Maistas
Hatajaus regionas, kuriame gyvenu, pasižymi labai turtingais ir skaniais patiekalais. Bet kurio turko paklausus, ką geriausią galima nuveikti Hatajaus regione, visi jums atsakys – skaniai pavalgyti. Ir tai yra tiesa.
Galvoti, kad turkai valgo tik kebabus, klaidinga, o ir ragauti turkiškus patiekalus turistinėse vietose ne išeitis. Man pasisekė – turėjau progų paragauti tikro vietinio maisto. Kulinarinę kelionę pradėsiu nuo desertų.
Kunefe – sūrio desertas, atspindintis Hatajaus regioną, atėjęs iš Osmanų imperijos. Saldus, kaip ir visi turkiški desertai, lietuviškai burnai, ko gero, per saldus. Beveik prie visų vietinių desertų reikia pratintis po truputį. Pirmas bandymas valgyti kunefe buvo nekoks.
Po pirmų kąsnių, bandydama neįžeisti padavėjo, pasakiau, jog esu soti ir atidaviau atgal. Po kelių mėnesių pabandžiau vėl ir vėl, po truputį pamėgau. Siūlau ir jums išbandyti tokio, labai neįprasto mums, lietuviams, saldumyno. Gal jums patiks iš pirmo karto?
Baklava – galiu lažintis, jog šį žodį esate girdėję. Baklava yra turkų pasididžiavimas ir daugumos mėgstamiausias saldumynas. Kaip ir iš kur atsirado šis desertas, niekas tiksliai nežino, bet faktas, kad tai vienas iš seniausių ir brangiausių saldumynų, valgomų iki šių dienų.
Baklava yra kažkas sluoksniuota, riešutuota, sirupuota, sudėtinga ir galiausiai, kaip ir kunefe, – labai saldu. Deja, baklavos aš taip ir nepamėgau.
Prisipažįstu jums, bet turkams į akis pasakyti gėda: jie nesupranta, kaip galima nemėgti baklavos!
Laikas pašnekėti apie kažką rimčiau, pavyzdžiui, mėsos patiekalus. Jei reikėtų trumpai apibūdinti Turkijos virtuvę, sakyčiau – daug mėsos ir daug duonos. Dažnai patiekalai yra susukti į duoną, vienas iš tokių yra ir mano mėgstamiausias turkiškas patiekalas tantuni.
Tantuni yra kilęs iš Mersino, miesto Turkijos pietuose, kelios valandos kelio nuo Hatajaus į vakarus. Čia jie yra skaniausi. Mersine tantuni restoranus galima aptikti kiekvienoje gatvėje ir, nors kainos labai skiriasi, beveik visur jie gaminami dieviškai skaniai.
Būtent dėl šio patiekalo į šį miestą keliavau kelis kartus. Tantuni – tai lavaše susukti maži jautienos ar avienos gabaliukai su svogūnais. Beveik visuose restoranuose šalia tantuni yra pateikiama daug mažų lėkštučių su skirtingomis salotomis ar daržovėmis. Kai kurie vietiniai tantuni labiau mėgsta su jogurtu.
Lahmadžiun yra kitas labai populiarus patiekalas Turkijoje. Dažnai jis dar vadinamas turkiška pica.
Kaip ir daugumą kitų turkiškų patiekalų vietiniai valgo užgerdami ayranu. Tai – natūralus jogurtas, atskiestas vandeniu, labai paplitęs daugumoje islamo valstybių. Lietuvoje taip pat galima jo surasti, tik pas mus jis visai nepopuliarus. Man pats skaniausias ayranas yra šaltas ir naminis.
Papasakojau tik apie kelis savo mėgstamiausius patiekalus, bet, kaip jau ir minėjau, Turkijos virtuvė yra labai turtinga, taigi, verta išbandyti ir kitų siūlomų patiekalų. Pavyzdžiui: Pide, Iskender, Adana kebabą, Tavuk durum ar Izmiro mėsos kukulius, turkiškai vadinamus kofte.
Nors tikrai dar turiu daug ką papasakoti, viską paliksiu ateičiai. Tik vienas mano patarimas jums: pamirškite visas baimes ir neramumus – Turkijoje saugotis reikia ne ką daugiau nei Europoje. Kad ir kur bekeliautum, reikia vadovautis galva, nes, kaip ten sakoma, „kvailą ir bažnyčioj muša“.
