Kačių žvaigždė – Tombili
2016 m. spalio 4-ąją – Pasaulio gyvūnų dieną – hipsteriškame Stambulo Kadikėjaus rajone ant vieno, niekuo nesiskiriančio suolo buvo atidengta letena į atramą atsirėmusios rubuilės katės Tombili skulptūra.
Regis, naminių gyvūnų skulptūros miestuose – ne naujiena. Tame pačiame Kadikėjuje jautis buvo pastatytas maždaug pusantro šimto metų anksčiau nei katinas ir tapo azijinės miesto dalies simboliu. Briuselis turi sysiojantį šuniuką, bandantį atkartoti besišlapinančios mergaitės sėkmę. Sevilijoje viena menininkė nusprendė užjausti paliktukams ir pagerbti juos gelbėjančius žmones vienas prie kito prisiglaudusių šuns Tristano ir katytės Soledad skulptūra. Net Vilniuje, Aguonų gatvėje, įkurdintas akmeninis katinas – Jurgos Ivanauskaitės atminimui, o Bernardinų sode atsirado lietuvių skalikai.
Tačiau Tombili istorija – kitokia, jos ištakos – platesnės. Šis paminklas šmaikščiai romantizavo turkų meilę gatviniams gyvūnams. Ir jie be dramų neapsieina, bet dažniausiai neprimena vargingo valkataujančių beglobių gyvenimo. Jei laisvai po gatves besišlaistančius keturkojus standartiškai įsivaizduotume kaip niekam nereikalingus, ujamus našlaitėlius, tai Turkijoje jie šio įvaizdžio neatitinka ir nėra visiški benamiai. Tokią padėtį įkūnija ir Tombili.
Ji mėgdavo ilsėtis ant suolo atsilošusi stačiai ir išdrėbusi savo pilvą visai kaip žmogus. Tuo pasipūtėlė kėlė susižavėjimą ir vietiniams gyventojams, ir turistams. 2016 m. rugpjūčio 1 d. Stambulo kačių garsenybė mirė. Tūkstančiai žmonių nepatingėjo į merą kreiptis su peticija, reikalaudami pastatyti jai paminklą.
Bronzinė Tombili iškilo, bet po mėnesio buvo nukniaukta. Susigraudino, anot nepatikrintų statistikų, daugiau nei pusė stambuliečių, o vienas turkų politikas – Tuncajus Ozkanas per TV vagis pasmerkė šiais žodžiais: „Jie yra priešai visa ko, kas gražu“.
Turkų politikas katino skulptūros vagis pasmerkė šiais žodžiais: „Jie yra priešai visa ko, kas gražu“.
Skulptūra netrukus grįžo į savo vietą. Tiesa, neilgam. Dabar ir vėl paminklo Stambulo katinų žvaigždei nėra – dėl statybų. Ar prie šios skulptūros serialo prisidėjo Stambulo reklamos režisūra, ar stichiška begėdžių išdaiga, ar politikų triukai, lieka mįslė. Bet Tombili spėjo pavirsti XXI a. Katinopolio legenda, sklandančia po kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų klestintį Turkijos uostą ir, žinoma, socialinius tinklus.
Dar vienas tūpsnis Stambulo turizmui – 2017 m. sukurtas dokumentinis filmas „Kedi“, rodantis paprastas, bet jautrias turkų atjautos katinams istorijas žavingiausių megapolio vietų fone. Ir kiekvienas Stambulo svečias šių epizodų prisirenka apsčiai.
Gyventojai su privilegijomis
Pirmą kartą Stambule lankiausi dar tada, kai Tombili nebuvo garsenybė ir nė neturėjo tokių rubensiškų formų. Atmintin įsirėžė irgi dokumentinio filmo vertos akimirkos. Katės laisvai įleidžiamos net ir ten, kur žmogus turi teisę patekti tik susimokėjęs. Antai buvusioje bazilikoje ir mečetėje, viename daugiausiai lankomų planetos muziejų – Hagia Sophia prie didžiulės vazos ant vėsaus marmuro kaip dailiai nulieta skulptūra grakščiai tupi raina tamsiakailė.
Kiti kadrai. Stambulas tik bunda. Murklių šeima lūkuriuoja prie hostelio įėjimo – kaip ir kiekvieną dieną, tuoj jos gaus pusryčius. Kebabinė dar nedirba, bet kepėjas maistą jau ruošia. Kapodamas ir pjaustydamas mėsą, jis kelis gabalus atskelia po stalu budintiems katinams. Bosforo pakrantės žvejai kniaukliams – taip pat dosnūs. Šunys – mažiau privilegijuoti, juolab kad valdingos, savimi pasitikinčios katės neleidžia jiems perimti įtakos, bet ir juos žmonės pavaišina, paglosto.
Kitaip tariant, savarankiški keturkojai Stambulo gyventojai turi savo užkandines, tiltus, viešbučius, biurus ir butus, kuriuose pagal grafiką gauna dėmesio ir gardžių gėrybių. Turkijos miestų, ne tik Stambulo, parkuose įrengti tušti dubenėliai – žmonės juos pripildo ėdalu ir vandeniu. Rūpestis gatvėje besiduodančiais keturkojais išreiškiamas ir kitaip. Pavyzdžiui, stambuliečiai įprato nuolatinių namų neturinčius gyvūnus priglobti užspaudus šalčiams, juos vėl paleidžia, sniegui ir žvarbai atsitraukus.
O krautuvės katėms – dar svetingesnės nei pelną nešantiems turistams: jei miauksė, kaip nepajudinamas suvenyras, snaudžia ant pirkėjo nusižiūrėto kilimo ar rūbo, teks svečiui užsukti vėliau arba rinktis kitą prekę, nes verslininkas katės tai jau tikrai nežadins ir nevys. Taip vietiniai tarsi mėgdžioja istorijas apie pranašą Muchamedą ir jo augintinius.
Taip civilizacijos gynėsi nuo graužikų
Pasakojama, esą sykį rytinei maldai pabudęs Muchamedas rado savo numylėtinę, vardu Muezza, miegančią jo apsiausto rankovėje. Nenorėdamas Muezzos pažadinti, pranašas tą rankovę tiesiog nukirpo ir paliko ją su viduje gulinčia kate.
Musulmonai turi ir pamokymą: užmušei katę – pastatyk mečetę, kad atpirktum šią kaltę prieš Dievą.
Musulmonai turi ir pamokymą: užmušei katę – pastatyk mečetę, kad atpirktum šią kaltę prieš Dievą. Nors islamas jokių gyvūnų šventais nepripažįsta, Alacho sekėjai, iš persų paveldėję higienos tradicijas ir švaros supratimą, kates labai gerbia, kadangi laiko švariais gyvūnais, beje, priešingai nei šunis (pastarųjų teritorija – hinduistiniai ir budistiniai kraštai).
Kačių kultas nukelia į gilius laikus. Aukšta civilizacija visada buvo išvien su gyvūnais. Antai egiptiečiai šias namines „liūtes“ garbino ir turėjo kačių deivę – Bastą. Kai kur šie keturkojai buvo įtraukiami ir į subtilius magijos reikalus.
Kad ir koks tikėjimas ar prietaras gina meilę ir prieraišumą kniauklėms, tai gali būti paaiškinama labai pragmatiškai, kaip ir visa kita prabangiame senovės pasaulyje. Tokios imperijos kaip Osmanų pripirko, jog verčiau kates globoti, kad būtų kas sugaudo graužikus, platinančius marą ir kitus baisius užkratus.
Be to, pastebėta, kad tose vietovėse, kuriose palankios sąlygos veistis nuodingoms gyvatėms, šių šliužų sumažėja, kai jiems trūksta vieno iš grobių – pelių. To nepamirštančios, konservatyvesnės visuomenės lig šiol katėms pataikauja. Pavyzdžiui, Maroke, nors asilų, reikia pripažinti, ten vis tiek didesnė koncentracija. Murklėmis aplipę ir pietų Europos kraštai, tarp jų – Graikijos salos.
Lietuvos daugiabučių pensininkės taip pat prisijaukina kates po savo balkonais, joms stato palapines, neša gardžiausias maisto atliekas ir vaiko aplink vedžiojamus šunis. Tačiau ten pat, už kiekvieno kampo, bujoja antipatija viskam, kas gyva.
Tik nacionalines vertybes saugantis muziejus atvirai įsileistų kačių šeimyną pasišildyti – bemat skandalą sukeltų tvarkos diktatą mieste bandančios įvedinėti supermamos ar joms artima rūšis. Na, o kuklaus knygyno ar kavinės priglobta katė – veikiau retenybė ir, akivaizdu, ne dėsnis.
Taigi, tarkim, Vilniui pelnyti gyvūnų sostinės titulą stinga svarbių komponentų, tarp kurių – per kartas ugdomo ir perduodamo žmonių pakantumo gyviems sutvėrimams bei jų priežiūros, užtikrinančios švarią aplinką, kultūra, kai nėra tokio aršaus pasiskirstymo į keturkojų mylėtojus ir nekentėjus, gerbėjus ir fobikus.
Laikui bėgant, gali keistis valdžia, dinastijos, režimas, technologijos, bet gamtos dėsniai nesikeičia, o sutrikdyti jie miestams skoloje nelieka. Štai Berlyno tvarkdariai ėmė masiškai valyti gatves nuo kačių – dabar neatsigina žiurkių.
Kitas pasakojimas nukels į erdves, kuriose ir pacai turi savo šventyklą, šunys ilsisi po dievybių kojomis, o kaulėtos karvės randa vietą ir prie altoriaus, bet, net būdamos šventos, nebūtinai sulaukia oraus galo.
