Vyrams – laimikis, moterims – likučiai
Hadza – paskutinė Afrikos gentis, užsiimanti vien laukinių augalų rinkimu ir medžiokle. Čiabuviai vienoje vietovėje apsistoja tik tol, kol aplinkui yra valgomų gėrybių ir medžiojamų gyvūnų.
Kai visos uogos nuraškytos, pirmykščiai žmonės traukia toliau ir iš naujo kuria stovyklas arba nakvoja olose.
Pilnaverčiu medžiotoju tampama tik sučiupus babuiną. Tuomet garbingą kovotojo titulą užsitarnavęs jaunas vyras gali išdidžiai pasipuošti laimikio kailiu.
Berniukai medžioti pradeda sulaukę vos dešimties metų. Savo rankomis iš apylinkėse randamų medžiagų pasigamina lanką bei strėles ir turi parnešti smulkų gyvūną – voverę ar kiškį.
Pilnaverčiu medžiotoju tampama tik sučiupus babuiną. Tuomet garbingą kovotojo titulą užsitarnavęs jaunas vyras gali išdidžiai pasipuošti laimikio kailiu.
Į medžioklę paprastai traukiama poromis. Žygis kartais užtrunka iki keleto dienų, kadangi naktimis tenka tykoti prie vandens telkinių atsigaivinti ateinančių gyvūnų.
Mėsa valgoma ten, kur buvo sugauta auka, o gentainiams parnešami tik likučiai. Tuo tarpu moterys augalus renka nedidelėmis grupelėmis, kurias lydi ir nuo karingai nusiteikusių genčių saugo bent po vieną vyrą.
Nori skyrybų? Pradink dviem savaitėms
Lėtas Hadza gyvenimo ritmas sunkiai suprantamas vakariečiams. Augalų rinkimas užima vos keletą valandų per dieną, tad likusią paros dalį čiabuviai mėgaujasi laisvu laiku. Rytą pradėdami strėlių galandimu ir pypkės rūkymu, vidudienį neapsieina be pietų miego.
Čia galioja paprasta taisyklė – jei sutuoktiniai atskirai praleidžia daugiau nei dvi savaites, jie laikomi išsiskyrusiais ir gali ieškoti kitų partnerių.
Klajokliai vertina laisvę ir galimybę keliauti iš vienos genties stovyklos į kitą. Išimtis taikoma tik susituokusioms poroms, paprastai gyvenančioms su nuotakos tėvais.
Čia galioja paprasta taisyklė – jei sutuoktiniai atskirai praleidžia daugiau nei dvi savaites, jie laikomi išsiskyrusiais ir gali ieškoti kitų partnerių.
Hadza žmonės nepripažįsta jokios religijos, čia nėra šamanų ar kitų burtais gydančių išminčių. Tiesa, čiabuviai tiki, jog juos prakeikti ir nelaimes atsiųsti gali aplinkinės gentys.
Nors gentainiai į pasaulį žvelgia itin racionaliu žvilgsniu, vengia leisti vaikus į mokyklas. Šalyje yra vos keletas išsilavinusių Hadza atstovų, kurie dažniausiai užsiima vertėjavimu.
Vietiniai rengiasi itin kukliai – prisidengia keletu skiautelių, pagamintų iš antilopes primenančių impalų odos. Nuo spygliuotų stepių Hadza pėdas saugo sandalai, kurių padą atstoja senos automobilių padangos.
Tanzanijos valdžia ne kartą bandė Hadza žmones atversti į krikščionybę. Kai valdininkams pavyko juos apgyvendinti namuose su patogumais, dauguma čiabuvių, pavargę nuo neįprastos mitybos ir nuobodaus sėslaus gyvenimo, susirgo. Todėl Hadza paliko civilizaciją ir vis dar aršiai gina savo teisę klajoti.
Egzotinių kelionių specialistai į Afriką – kelioniuakademija.lt
