Jeigu trumpai – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Beveik kaip Woody Alleno filmuose – visą apgaubianti miesto aura persmelkė vos tik išlipus iš kelto. Helsinkis kitoks nei Baltijos šalių miestai. Tiesą sakant, kitoks nei didžiosios Vakarų Europos sostinės, kuriose teko lankytis.
Žinoma, europiečio čia tikrai neištiks kultūrinis šokas – jis, kaip įprasta, atras tas pačias greito maisto užkandines, prekybos centrus ir prekinius ženklus. Tačiau prie judraus ir triukšmingo metropolio gyvenimo pripratusiam žmogui vidinė šio miesto ramybė gali sukelti nuostabą.
Gamtos miestas
Tiesa, Helsinkis ir nepretenduoja į Londono ar Paryžiaus mastus. Čia gyvena apie 580 tūkst. gyventojų, o apylinkėse – apie 1,3 mln.
Bet net ir būdamas didesniu miestu nei Vilnius, Helsinkis atrodo mažiau „perpildytas“. O gal tiesiog tas jūrinis vėjas skleidžia lengvumą, ir čia niekas neskuba, nesipiktina, jei kas ilgiau eina per gatvę ar lėtapėdiškiau įsuka į sankryžą.
Veikiausiai, poetizuodama jūrinio vėjo įtaką miesto aurai labai nenuklystu į lankas. Vienas didžiausių uostamiesčio privalumų – pati gamta, kuri miesto žmogui suteikia daugiau galimybių paįvairinti savo laisvalaikį.
Tą įsitikinome nuplaukę į Suomenliną – jūrų tvirtovę, pastatytą ant 6-ių pakrantės salų. Be smalsių turistų, sekančių paskui puikiai savo amatą išmanančius gidus, čia buvo gausu vietinių gyventojų – jaunimo kompanijų bei šeimų su vaikais, piknikaujančių ar tiesiog medituojančių ant uolienų paviršiaus (kitais žodžiais to ir neapibūdinsi!).
Keltas į šį salyną plaukia beveik kas 10–15 minučių, tad susisiekimas yra itin paprastas tiek turistams, tiek nuolatiniams salos gyventojams, kurių yra net apie 800.
Vienas didžiausių uostamiesčio privalumų – pati gamta, kuri miesto žmogui suteikia daugiau galimybių paįvairinti savo laisvalaikį.
Jeigu vyksite į Helsinkį, būtinai aplankykite šį salyną ir nepatingėkite pasivaikščioti su gidu. Pamatysite ir sužinosite daug įdomių faktų ne tik apie patį fortą, bet ir Suomijos istorinį kontekstą, kuris leis artimiau susipažinti su suomių kultūra.
Ką verta aplankyti
Mėgstantiems klaidžioti po miestą svarbu žinoti, jog dauguma žymių miesto pastatų, tokių kaip Helsinkio katedra, ar įvairūs meno ir mokslo muziejai („Ateneum“, „Sinebrychoff“, „Kiasma“, „Arkkitegtuurimueso“ bei kt.,) yra lengvai ir greitai pasiekiami viešuoju transportu.
Tačiau atstumai Helsinkio centre tikrai nėra tokie dideli, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, todėl rekomenduoju šias vietas atrasti patiems – pėsčiomis. Na o tie, kas turi sveikatos sutrikimų ar mieliau sutiktų būti apvežioti vienu autobusu, visuomet gali rinktis alternatyvą – turistinį miesto autobusą („Hop On Hop Off Helsinki“), kursuojanti po visą miestą.
Dauguma žymių miesto pastatų yra lengvai ir greitai pasiekiami viešuoju transportu.
Ieškantiems neįpareigojančių pramogų taip pat patarčiau užsukti į „Linnanmaki“ pramogų ir atrakcionų parką, kuris atrakcionų gausa bei rimtumu nenusileidžia žymiems Vakarų Europos atrakcionų parkams.
Čia bus ką veikti tiek vaikui, tiek suvaikėjusiam suaugusiajam, jau nekalbant apie baimės jausmu nepasižyminčius paauglius – mirties kilpos, negailestingi amerikietiški kalneliai ir laisvo kritimo jausmą lavinantys atrakcionai gali tapti įsimintiniausia kelionės dalimi.
Šiame parke taip pat rasite ir jūrų muziejų „Sea Life“, kurį galiu rekomenduoti visu 100 proc. Nors į jį ėjau tik dėl to, kad tokią programą buvome pasirinkę su keliaujančia grupe, ir be papildomos paskatos tikrai nebūčiau sugalvojusi čia užsukti, tačiau tai buvo visiškai verta dėmesio patirtis.
Čia ne tik gausu egzotiškos povandeninio pasaulio gyvūnijos ir augalijos, kurios neišvysite niekur kitur, nebent nardydami po tolimų pasaulio kraštų gelmes. Jūrų muziejus pasižymi puikia organizacija, ir tą sakydama turiu omenyje informacinį apipavidalinimą – skaityti istorijas ir faktus čia taip smagu, kad išeisite ne tik pamatę, bet ir labai daug sužinoję. Kai kurie faktai itin pikantiški!
Miesto paslaptys
Kad jau perėjome prie pikantiškų detalių, šios kelionės metu turėjome keletą visiškai netikėtų situacijų, dėl jų, manau, šį miestą pamilome tik dar labiau.
Trumpai tariant, visa intriga prasidėjo tuomet, kai pirmąjį vakarą nusprendėme paklaidžioti po naktinį Helsinkio gyvenimą. Deja, mūsų nuostabai, po keleto valandų vaikščiojimo įvairiomis kryptimis grįžome nieko nepešę. Miestas buvo tuščias! Tai – tikrai neįtikėtina lietuviui, pripratusiam prie iki paryčių ošiančių senamiesčio barų.
Naktinis Helsinkio gyvenimas „slepiasi“ hipsterių kvartale, įsikūrusiame kiek atokiau nuo centrinės miesto dalies – Kallio rajone.
Grįžus į viešbutį nusprendžiau pavartyti atsitiktinę turistinę miesto brošiūrą. Galbūt ten slypės atsakymas, kur yra ta miesto dalis, kuri nemiega iki paryčių. Tačiau radau ką kitą – požeminio ežero nuotraukas ir užuominas apie tuneliais išvagotą požeminį Helsinkio miestą. Gal tikrasis naktinis gyvenimas slypi tenais? Žinoma, vaizduotė išsyk ėmė kurti istorijas, apie naktinius klubus, primenančius „Fallout“ žaidime regėtus „vault'us“.
Vaizduotė smarkiai neklydo. Kitą dieną lankydamiesi Helsinkio muzikos centre, kur lankytojai yra supažindinami su nacionalinio suomių kompozitoriaus Sibelijaus kūryba (čia, beje, rekomenduoju apsilankyti tiems, kas labiau žavisi klasikine muzika), ten dirbusio škoto paklausėme, kur gi slepiasi tas naktinis Helsinkio gyvenimas, ir ar tiesa, kad miestas yra išvagotas požeminiais tuneliais.
Pasirodo, naktinis Helsinkio gyvenimas „slepiasi“ hipsterių kvartale, įsikūrusiame kiek atokiau nuo centrinės miesto dalies – Kallio rajone. Be to, dalis barų, esančių arčiau centrinės geležinkelių stoties (Rautatieasema) ar Turgaus aikštės, yra įsikūrę viduje (arba vidiniuose pastatų kiemeliuose), todėl vasarą prie staliukų lauke sėdinčių žmonių daug nepamatysi.
O kas dėl tunelių, tai jie ne tik kad yra iškasti, bet ir veikia, jais naudojasi specialiosios tarnybos kritinių situacijų metu. Požeminių tunelių ilgis – net 200 km. Jais galima nukeliauti iki Suomenlinos. Šie tuneliai – apsauga nuo branduolinio karo. Kaip ir sakiau – tikra „Fallout“ istorija...
...Bet grįžtant prie barų temos... Ieškodami alternatyvios miesto kultūros, erdvių, skirtų jaunimui, antrąją dieną nukeliavome į Kallio ir atradome net keletą labai įdomių laisvalaikio erdvių. Nuo pusiau garaže veikiančio DJ baro, iki „Kiaulė Rūkė“ tipo mėsaininių, vintažinių rūbų, muzikos instrumentų, naudotų knygų išparduotuvių ir t.t. Gaila, kad tą patį vakarą mums teko išvykti namo, tad šiame įspūdingame kvartale pasisukioti galėjome tik keletą valandų, ir tai – tik vakarėjant.
Bet kuriuo atveju, viso miesto per keletą dienų nepažinsi, nors susipažinti ir susidaryti šiokį tokį vaizdą visiškai įmanoma. Įkvėpta šios trumpos, bet turiningos kelionės žadu į Helsinkį sugrįžti artimu metu. Nuvykti siūlau ir jums. Tiems, kad įdomu, kaip mes keliavome, detalesnį kelionės planą pridedu apačioje.
Kelionės Vilnius–Talinas–Helsinkis–Talinas–Vilnius planas:
I diena. Išvykimas iš Vilniaus nuosavu automobiliu 04:00. 12:30 jau buvome Talino uoste. 14:00 „Viking Line“ keltu išplaukėme į Helsinkį. 16:30 pasiekėme Helsinkį. Aplankėme „Sea Life“ muzieju ir „Linnanmaki“ parką, pasivaikščiojome po Helsinkio centrą.
II–III dienos. (I diena) „Hop On Hop Off Helsinki“ turas, apsilankymas Sibelijaus namuose, ekskursija po Suomenliną, pasivaikščiojimas Kallio rajone. 21:30 išplaukimas „Viking Line“ keltu į Taliną. Vietoj galimos nakvynės laive pasirinkome kelionę namo, tad (III diena) Lietuvoje buvome 06:30.
Kelionė truko apie 50 val. Automobiliu nuvažiavome 1200 km.
