Centrinėje Maroko dalyje įsikūręs Varzazatas nėra tik niekam nežinoma vietovė kur nors Afrikoje, apsupta dykumų ir kalnų slėnių. „Vartais į dykumą“ pakrikštytas miestas ir jo apylinkės jau daugybę metų vilioja didžiausias Holivudo kino studijas, atvykstančias čia kurti naujausių filmų.
Tiesa, Marokas filmuose retai kada būna Maroku. Filme „Amerikiečių snaiperis“ (angl. „American sniper“) Marokas virsta Iraku, Egiptu – „Mumijoje“ (angl. „The mummy“), Saudo Arabija – filme „Holograma karaliui“ (angl. „A hologram for the king“), Somaliu – juostoje „Kapitonas Filipsas“ ar Jungtiniais Arabų Emyratais filme „Seksas ir miestas 2“ (angl. „Sex and the city 2“).
Kai Holivudui prireikia Viduriniuosius Rytus ar biblinius laikus iliustruojančių peizažų – Marokas virsta kino aikštele. Juk eilinis žiūrovas niekada neatskirs, ar kino ekrane matoma juosta filmuota tikrajame Irake ar Afrikos vakaruose. Dauguma net ir nesidomi tuo.
Tarp biblinius laikus menančių filmų kūrėjų Marokas toks populiarus, kad sykį net trys kūrybinės komandos čia vienu metu dirbo prie skirtingų juostų apie Jėzų.
Retai pasitaiko, bet ir būna ir atvirkščiai. Klasikinė 1942-ųjų kino juosta „Kasablanka“ (angl. „Casablanca“), vaizduojanti garsų Maroko pakrantės miestą, iš tiesų, visa buvo nufilmuota Amerikoje.
Kartais pasigirsta ir pasipiktinusių balsų, kuriems ši iškreipta realybė neatrodo teisinga. Maroke nevyksta jokie kariniai konfliktai, niekas nebombarduoja miestų ir šalis yra gausiai lankoma turistų. Labiau su musulmonišku pasauliu susipažinusi akis, ko gero, nesunkiai galėtų atskirti, kad ekrane rodomas karinių konfliktų nusiaubtas Irakas, iš tiesų, yra taikus ir ramiai gyvenantis Marokas. Tokiu būdu, tartum, ištrinama skirtis tarp musulmoniškų šalių ir jų gyvenimo būdo.
Kritikai pabrėžia, kad marokietiškas mečetes ir miestų architektūrą lengva atpažinti Viduriniuosius Rytus vaizduojančiuose filmuose ir tai diskredituoja jų kultūrą. Žinoma, nei Holivudo prodiuseriai, nei eiliniai žiūrovai taip giliai nekapsto.
Įtvirtinti savo pozicijas pasaulio kino prodiuserių akyse šiai šaliai ypač padėjo Arabų pavasaris. 2010 m. Tunise prasidėjo revoliucija, kurios atgarsiai nuvilnijo per kitas Arabų Lygos valstybes ir davė kelią įvairioms demonstracijoms. Neramumai Egipte, Libijoje, Sirijoje ir Omane gerokai sujaukė Holivudo planus. Saugumas per Arabų pavasarį tapo labai dideliu galvosūkiu ir gana greitai visų dėmesys nukrypo į Maroką, kuriame padėtis buvo stabili ir išvengta didesnių neramumų.
Holivudas mėgsta Maroką dėl jo tolerancijos ir pasaulietinės laikysenos. Nors 99 proc. marokiečių yra islamo tikėjimo, ši šalis visai neprieštarauja, kad jų žemėje būtų kuriamos juostos apie Jėzų ir biblinius laikus ar apie teroristų atakas. Ne visos musulmoniškos šalys tokios atviros šiais klausimais.
Sunkiai įsivaizduojama, kad Saudo Arabija leistų savo žemėje kurti filmus apie terorizmą. Tai tiesiog per daug jautri tema.
Maroko vyriausybė su Holivudu palaiko tokius draugiškus santykius, kad kartais filmavimams netgi skolina karinę techniką, o reikalui esant – ir savo kareivius. Filme „Juodojo vanago žūtis“ (angl. „Black hawk down“) didžioji dalis ekrane matomų karinių mašinų ir amunicijos priklauso Maroko armijai. Šalies valdžia supranta, kad tai puikus būdas gauti papildomų pajamų ir aktyviai tuo naudojasi.
Negana to, filmuojant „Neįmanoma misija 5“ (angl. „Mission impossible 5“) tris savaites buvo uždarytas judrus greitkelis, jungiantis Marakešą ir Agadyrą – du svarbius šalies miestus. Kokioje dar pasaulio valstybėje būtų įmanomas toks dalykas.
Ait Ben Hadu – viena mėgstamiausių Holivudo filmavimų vietų. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas miestas-tvirtovė garsėja ne tik senoviniu paveldu, bet ir vaizdinga gamta.
Centrinėje Ait Ben Hadu miestelio gatvėje kamuolį po kelią gainioja keli vaikėzai, nebyliai stūkso porą nedidelių užeigų, kuriose sėdi vyresnio amžiaus vietiniai ir geria arbatą. Kadangi dabar ne sezono metas, gatvės apytuštės, o miestelyje įsikūrusių viešbučių prižiūrėtojai nuobodžiaudami stebi besileidžiančią saulę.
Holivudiniuose filmuose vaidina ne tik visame pasaulyje garsūs aktoriai, bet ir eiliniai gyventojai. Jei kada nors keliaudami po Maroką sutiksite vietinį, pasakojantį apie epizodinius vaidmenis žymiausiuose filmuose – nenustebkite.
Viename Ait Ben Hadu viešbučių dirbantis Omaras lankytojams mėgsta pasakoti, kaip filmavosi 2006 metų filme „Babelis“ („Babel“) ir dar keliose juostose.
„Mačiau net patį Bradą Pittą“, – tikina vyriškis, išdidžiai kalbėdamas, kaip jo gimtajame miestelyje nuolatos lankosi visame pasaulyje žinomos kino ikonos. Grįžęs iš Maroko, dar kartą specialiai pažiūrėjau „Babelį“, ar nešmėstels mano naujo pažįstamo veidas kuriame nors kadre.
Omaras pasakoja, kad ne tik jis pats, bet ir jo brolis bei pusbrolis yra vaidinę filmuose. Vietiniams tai jau seniai tapo galimybe papildomai užsidirbti ir prablaškyti kasdienybę. Vyrai, sužinoję, kad jų apylinkėse bus statomas naujas filmas, neretai pradeda auginti barzdas. Toks yra tipinis Holivudo filmų teroristo arba islamo šalių gyventojo įvaizdis, kuris dažnai neturi nieko bendro su realybe.
Pigi darbo jėga ir žemesni filmavimo kaštai yra bene pagrindinė priežastis, kodėl Holivudas taip mėgsta Maroką. Ši šalis taip pat lengvai pasiekiama iš Europos ir gali pasiūlyti kinui reikalingų egzotiškų miestų ir gamtos kampelių.
1962 m. filmas „Arabijos Lorensas“ („Lawrence of Arabia“) laimėjo Oskarą kaip geriausias metų filmas. Nors kai kurios scenos buvo nufilmuotos Jordanijoje, didžioji dalis filmavimų vyko Maroke. Tais metais Holivudo kino industrija pirmąkart sužinojo apie šią šalį.
1983 m. buvo įkurta „Atlaso studija“, kuri ėmė siūlyti savo paslaugas Holivudo filmams. Ji yra didžiausia pagal plotą kino studija visame pasaulyje. Drauge tai ir muziejus po atviru dangumi, nes niekas nesivargina išmontuoti įvairių dekoracijų ir statinių, naudotų filmavimuose. Vietos čia užteks visiems. Kiekvienas norintis gali pasivaikščioti po „Gladiatoriaus“ ar kokio kito filmo aikštelę tuo metu, kai studijoje nevyksta filmavimai. Neretai filmų aikštelės yra panaudojamos ir keliuose filmuose, jei atitinka naujų filmų kūrėjų lūkesčius. Ypač jei jie neturi didelio biudžeto.
Kino turizmas Maroke yra puikiai išplėtotas. Įvairūs kelionių operatoriai siūlo specialias ekskursijas po tas šalies vietas, kuriose buvo atliekami filmavimai. Varzazatas, Ait Ben Hadu, Marakešas, Rabatas, „Atlaso studija“ – puikus paketas kiekvienam kino mėgėjui, norinčiam savo akimis išvysti, kur buvo filmuojami jo mėgstami filmai.
Skaičiuojama, kad rekordiniais 2014 metais kino kompanijos Maroke sukūrė 27 filmus ir 12 serialų bei išleido 120 milijonų dolerių. Besivystančiai valstybei tai dideli pinigai ir, panašu, kad šalies populiarumas tarp Holivudo prodiuserių nemažėja.
Sacharos dykuma, didžiuliai negyvenami plotai, kuriuose nėra jokio aplinkos triukšmo, kiaurus metus šviečianti saulė, dantytos uolos ir įspūdingi kalnai yra tai, ko reikia daugumai Holivudo kino kūrėjų.
„Kai Holivudui prireikia smėlio – jie keliauja į Maroką“, – juokaujama šioje šalyje. Ir tiesos tame yra.
Maroke taip pat veikia nemažai įmonių, siūlančių kino kompanijoms savo paslaugas: padėti susitvarkyti leidimus filmavimams, surasti tinkamą vietą, pasirūpinti dekoracijomis, apšvietimu ir aikštelėje dirbančia komanda: nuo vizažistų iki garso režisierių. Vietinių valdomos įmonės yra pasiruošusios atrinkti aktorius filmavimams, suorganizuoti nakvynę ir viską, ko tik reikia patogiai viešnagei.
Holivudas atvyksta į Maroką ne tik filmuotis. Kiekvienais metais vykstantis Tarptautinis Marakešo filmų festivalis per savo istoriją jau sugebėjo prisivilioti į savo svečių gretas Marion Cottilard, Viggo Mortenseną, Sharon Stone ir net patį Martiną Scorcesę. Su pastaruoju Maroką sieja graži draugystė, tebesitęsianti iki šiol. „Marokas ir filmai visada ėjo išvien, todėl kai 2001 m. pradėtas organizuoti šis festivalis, nusprendžiau prisidėti“, – kalbėjo Scorcese. Maroke jis yra filmavęs „Paskutinį Kristaus gundymą“ (angl. „The last temptation of Christ“) ir „Kunduną“ (angl. „Kundun“). Žinomas režisierius buvo ir vienas iš 2007 m. Maroke įkurtos vizualinių menų mokyklos rėmėjų.
