Dar praeitame amžiuje didžioji Pekino dalis buvo ištisas hutongų lipdinys. Pastaruoju metu, kai Azijoje permainos ir statybos lenktyniauja net su laiku, jie tirpsta taip sparčiai kaip dviračių jūra vis platėjančiose Pekino gatvėse. Dviračius keičia nauji automobiliai, o hutongus – stiklo ir betono gargarai.
Šiuos senuosius Pekino kvartalus sudaro tarsi gyslos į skirtingas puses išbėgančios pilkos gatvelės ir jų atšakos bei koridoriai, aklinai saugomi taip pat pilkų, vienaaukščių ar dviaukščių namų sienų. Iš viršaus jie atrodo veikiau kaip senovinio miesto maketas ar kino studijos butaforija, skirta filmuoti skraidantiems ušu kovotojams, nei vienos galingiausių pasaulio sostinių fragmentas.
Tradicinė geometrija jau kiek apkreivėjusi, vietomis praradusi taisyklingumą. Bet hutongų esmė vis tiek dar liečiasi su istorija.
Raukšlės veiduose – raukšlės ir mieste
Jei norėčiau vienu portretu atskleisti tipinį hutongo gyventoją, nupieščiau nuo gyvenimo vėjų užsigrūdinusį, iki ausų sarkastiškai išsišiepusį, kiek susikūprinusį, šelmiško žvilgsnio senučiuką, kuris pergyveno ir kruvinas Mao Zedongo pertvarkas, ir „Falun Gong“ sąjūdį, ir aršius socializmo persimainymus į laukinį kapitalizmą, ir, nors galo neišvengiamai sulauks, dar daug ką atlaikys. O hutongai Pekino plokštumoje – tai kaip gilios, ryškios, siūlo plonumo raukšlės to guvaus žilagalvio veide.
Hutongų žmonės – kitokie nei judanti megapolio daugamilijoninė masė. Plačiose perėjose, autobusų, metro stotelėse į šalis nesidairančios minios į priekį iriasi tarsi susiraukę šimtakojai. Hutongų gyventojai neskuba, paprastai šlitinėja, dairosi, ore gaudo įspūdžius ir kalbas, susidomėję sustoja – tarsi patys sau būtų turistai. Nesitikėjau, kad dar dabar pekiniečiai baltaveidį atklydėlį gali sutikti taip naiviai ir svetingai.
Kai šią žiemą lankydamasi Kinijos sostinėje įsmukau į niekuo nepagarsėjusių hutongų gilumą, į mane vis atsisuknėjo, žvaliai sveikinosi „nyhao“ ir kikendami man rankomis mojo net nuobodžiaujantys policijos pareigūnai. Regis, pašėlę superdidmiesčio tempai ir bendras nuovargis jų nepalietęs.
Hutonguose daugiausia gyvena vyresnės kartos žmonės. Jie įpratę ten dirbti, kuistis ir ilsėtis kaip priemiesty, panašiai kaip mūsų užupiečiai (tik negirtuokliauja), tad daug laiko praleidžia lauke, ir ne tik nuosavuose vidiniuose kiemuose.
Į gatvę jie išlenda sudžiaustyti skalbinių, parakinėti dantų, kaimynams papilstyti arbatos iš termoso, paliežuvauti. Laisvalaikiu, po ankstyvų čigong, taiči treniruočių ar šokių repeticijų rajono skvere, senoliai, susispietę į ratus, pliekia kortomis, žaidžia kitus azartinius stalo žaidimus, mėgsta pasėdėti atsisukę į saulės spindulius, kurie dabar Pekine jau yra retenybė, kadangi šviesą dengia smogo ir gamyklų teršalų užsklanda.
Vietiniai po savo gatvę marširuoja dažnai ir todėl, kad gamtinių reikalų eina atlikti į viešuosius tualetus. Mat daugumoje hutongų būstų privačių išviečių nėra lig šiol. Dar šiame tūkstantmetyje bendrieji tualetai senuosiuose Pekino kvartaluose didžiule smarve apie save primindavo jau per pusę kilometro. Per pastarąjį dešimtmetį jie buvo suvienodinti ir sumoderninti, dabar šveičiami ir prižiūrimi nuolat, blizga ir kvepia kone kaip morgai. Juk KLR sostinę apėmusi švarinimosi manija. Ją perėmė ir hutongų gyventojai.
Anksčiau to nebuvo, o dabar įprasta, kad miniatiūrinio, gatvelės apimtims pritaikyto džipuko ar rikšos ir motociklo hibrido savininkas savo transporto priemonę plauna, valo nuo jos dulkes, o ilgesniam laikui paliktą aptraukia audeklu ar apstato kuolais, kad jos neužgautų, neįbrėžtų praeiviai ir kažkaip stebuklingai atsargiai pravinguriuojantys kiti automobiliai.
Ten ne tik mašinos yra mini, kad galėtų įsisprausti į mini gatves. Ten viskas yra mini: šunys, narvuose laikomi paukščiai, krautuvės, vienviečiai grožio salonai, atviros užkandinės, kur katile kunkuliuoja srėbalas, bambukiniuose dubenyse garuoja bandelės baozi su mėsos arba ryžių įdaru, ar keptuvėje čirška blynai su daržovėmis.
Nori pailsėti nuo žmonių – vyk į Kiniją
Kai keliautojai smalsauja, kuriuos hutongus reikia aplankyti, nuoširdžiai atsakau, kad man jie visi atrodo vienodai įdomūs ir verti paklaidžioti be aiškios krypties. O dėl vietos, tai hutongų kvartalai aplipę Varpo ir Būgnų bokštus, Jonghegong vienuolyną. Kol kas jų šen ten likę netoli Beihai parko.
Centriniame miesto žiede, į pietus nuo Tiananmenio aikštės, esančio seno Dašilaro rajono nemenkas plotas – sukomercintas. Jame tik prieš maždaug 10 metų atsirado platus, parodomasis pėsčiųjų bulvaras. Šalia jo besiglaudžiančiuose hutonguose prikurta nedidelių viešbučių, hostelių, arbatos krautuvių. Ten pramogauja ir užsieniečiai, ir patys kinai. Tai tinkama vieta apsistoti, pasižmonėti, papietauti restorane.
Dašilaro kaimynystėje įsikūręs Čianmenis taip pat pakeitęs įvaizdį ir tarnauja visų pirma turizmui. Dėl įdomumo jame pažymėtas esą siauriausias Pekino hutongas – Čianši. Pati siauriausia vieta jame yra tik 40 cm pločio.
Tačiau gyvenimas, subalansuotas labiau vietiniams nei turistams, sklando populiarių hutongų periferijose. Juokauju, nors ir nemeluoju, kad geras būdas pailsėti nuo žmonių – nuvykti į Kiniją. Tuose nuošaliuose hutonguose tuštuma man yra ne niūri, o jauki, ir reiškia lėtą, artimesnį tikrai žmogaus prigimčiai gyvenimo būdą.
Tiems, kas nemėgsta XXI amžiaus civilizacijoje užsilikusių senienų, hutongai gali sukurti ir priešingą įspūdį, asocijuotis su skurdu. Bet, nepriklausomai nuo mūsų pojūčių ir įspūdžių, nekilnojamasis turtas ten geidžiamas ir brangus.
Kaip kosmose, taip ir ant žemės
Savo labirintine prigimtimi, kukliu aukščiu, uždarumu ir kasdienybės atmosfera hutongai man primena Maroko medinas.
Pekine jie ėmė rastis XIII–XIV amžiais, kai šilko šalį valdė mongolų Juanių dinastija. Į sostą grįžus kinams ir valdant Mingams, XV a. „Šiaurinėje sostinėje“ (tokia pažodinė pavadinimo Beijing reikšmė) iškilo Gugong – įstabūs, aksomiškai bordinės spalvos, pas mus vadinamos purpurine, imperatorių rūmai. Jie įgijo Uždraustojo miesto vardą, kadangi ten gyventi ir patekti galėjo tik valdantysis elitas – imperatorius, jo pavaldinai, biurokratai, tarnai, konkubinės.
Arčiausiai jį supusiuose hutonguose buvo įsikūrę aukštesnių sluoksnių žmonės. Tolimesni rajonai priklausė pirkliams, prekeiviams, prasčiokams. Kuo gyvenvietės buvo toliau nuo Gugongo, tuo erdvės jose buvo mažesnės ir vargingesnės.
Bet namai visuose hutonguose buvo iš esmės statomi pagal tokį patį – siheyuan modelį, kaip ir rūmai, šventyklos. Pastatai išdėstomi pagal šiaurės ir pietų bei rytų ir vakarų ašį, juos jungia vidiniai kiemai, ir kompleksą juosia aukšta siena.
Namų išdėstymas, kryptys, paskirstymas – ne stichiškas, o gerai apgalvotas, kad ten gyventi ir dirbti būtų patogu, kad į kiemus ir apartamentų vidų patektų daugiau šviesos, kad žiemą kandūs vėjai atsimuštų į sieną, kad vasarą būtų vietos apsisaugoti nuo kaitros. Šiuos labai žemiškus tikslus sustiprina gili kosmologinė pasaulėžiūra.
Kaip pagrindinis tarnauja tas pastatas, kuris stūkso šiaurėje ir yra atsisukęs į pietus. Pagal fengšui principus jis iš penkių elementų atstovauja vandenį, kad užgesintų ugnį, tiksliau, kad namai išvengtų gaisrų. Jį rytų ir vakarų pusėse supa „šoniniai“, tiksliau, pagalbiniai pastatai, kurie taip pat turi savo gamtiškas reikšmes.
Griežta, monotoniška struktūra liudija buvus kietas architektūros tradicijas. Tai vienas iš stipriai išvystytų kinų mokslų (greta astrologjos, medicinos ir kitų), kurie atspindi senąją daosinę ir konfucinę filosofiją, kad kiekviena visatos, organizmo dalelė turi savo tikslią vietą bei funkciją, ir viskas pagal detalius apskaičiavimus, struktūruotus ryšius ir ciklus persikloja ir sąveikauja.
Bene pagrindiniai virsmų gamtoje ir santykio su aplinka veiksniai – tai in ir jang poliai, keturios pasaulio šalys, savybės: šaltis, šiluma, karštis, taip pat penki elementai: žemė, vanduo, ugnis, metalas, oras.
Rytietiškos egzotikos spekuliantai dabar linkę šias kategorijas, kurias kinai taikydavo skirtingose srityse, paversti mistine parodija, nieko bendra neturinčia nei su moksliniais tyrimais, nei su praktinėmis žiniomis, kurios išguldytos senuosiuose traktatuose ir tomuose žinynų bei studijuojamos Kinijos universitetuose. Todėl verčiau praeities trupinių ieškoti originalioje aplinkoje. Ji atsleidžia, kad rytiečiai buvo ne tik techniški, labai pragmatiški, bet ir itin konservatyvūs: įpratę paklusti, viską graduoti pagal hierarchiją ir socialinius bei gamtos dėsnius.
Ilgesio horizontai
Taigi, architektūrinės formos, net smulkiausi fasado papuošimai buvo ne bet kokie ir ne vien dėl grožio. Jų paskirtis – dvejopa: ir ūkiška, ir simbolinė. Štai sihejuanių vartus ir dabar iš inercijos saugo mitologinės būtybės, dažniausiai – akmeniniai sodo liūtai, arba liūtašuniai, vadinami shishi. Patinas po letena laiko kamuolį, moteriškos giminės plėšrūnė – jauniklį. Šie akmeniniai sargai, kurie tupi ir vienuolynuose bei imperatorių rezidencijose, žymi įėjimą. Tikima, kad jie buveinę apsaugo nuo neigiamų dvasinių jėgų.
Žinoma, ir durų ornamentai, hieroglifai, raudoni žibintai (Rytuose jie niekaip nesusiję su sekso paslaugomis) – irgi naudojami neatsitiktinai, ne tik dėl estetinių sumetimų, bet ir dėl senųjų prietarų, kad gyvenimą lydėtų sėkmė, kad būtų saugu.
Hutongų namų sienos paprastai būna plikos, bet pasitaiko saikingo dekoro ir pilkai spalvai kontrastuojančių raudonų, bordinių elementų. Tradicinės sienų tapybos imitacijas dabar šen ten keičia valiūkiškos improvizacijos. Tačiau vandališkų keverzonių nėra ir būti negali, kai kas šimtas metrų prisagstyta kamerų, ir dar aplink iš neturėjimo ką veikti trypčioja viešosios tvarkos prižiūrėtojai.
Tik žalumos hutongai šykšti – vos vienas kitas medis kyšo tarp namų. Vietiniai jos gauna vienuolynuose ir parkuose. Bet pliką grindinį, kampus ir užkaborius vis pertapo skirtingi šviesos kryčiai ir spalvų atspindžiai.
Gatves ruduo proziškai paauksina, žiema – tamsina ir stingdo, kartais trumpam pabalina, pavasaris ir vasara pažadina kone kiekvieną kontūrą. Kad ir koks metų laikas, į hutongus jis atneša ilgesį. O gal ilgesį atneša visi, kas tiesiog mato nykstantį šių pilkų miesto miniatiūrų horizontą?
