Azerbaidžanas – tai vienintelė sovietinė respublika, kurioje Rimantas Česnavičius nėra buvęs, ten šiuo metu dirba jo draugai, o šios šalies vėliavos spalvos tikrai nuostabios. Viršutinė spalva – žydra, vidurinė – raudona ir apačia – žalia: gaivus derinys, o per vidurį pavaizduotas baltas pusmėnulis ir aštuonkampė žvaigždė, kuri simbolizuoja aštuonias turkų atšakas. Šią vėliavą 1917 m. sukūrė azerbaidžaniečių poetas Ali Bey Husseinas Zade'as. Galbūt ši graži vėliava – tai atsvara visiškai neišvaizdžiai buvusiai sovietinei vėliavai.
Azerbaidžano Respublika – valstybė Kaukazo regione, kuri ribojasi su Rusija šiaurėje, Gruzija bei Armėnija vakaruose ir Iranu pietuose. Valiuta – manatas, gyventojų apie 10 mln., keliautojų kartais vadinama Kaukazo Dubajumi arba Kaukazo fenomenu. Žmonės labai svetingi ir vaišingi, gamta labai įvairi ir nuostabi, o kalnų kaimai neapgulti turistų.
Baku Raman pilis stūkso virš senųjų naftos gręžinių. Dažnas Baku gyventojas čia nėra net buvęs, tačiau vaizdas, atsiveriantis nuo XII a. pilies uolų į naftos gręžinius, tiesiog užburiantis. XIX a. aplink Baku buvo išgaunama daugiau nei pusė viso pasaulio naftos. Plaukiantis kapitalas šį miestą iškėlė aukštumas. „Į kurortus prie jūros nevykome, nes buvo kiti prioritetai, norėjome daugiau pamatyti. O paplūdimiai yra, tik reikia toliau važiuoti“, – dalijosi įspūdžiais Rimas.
„Jaunimas niekuo nesiskiria nuo mūsų, o moterų padėtis yra įdomi – nemažai matėme pagyvenusių moterų uždengtais veidais. Šeimoje visuomet vyras eina pirmas, o moteris iš paskos. Pastebėjau – netgi restorane moteris viena į tualetą neina, ją visuomet kažkas palydi“, – pasakojo jis.
Baku bulvaras nusidriekęs palei Kaspijos pakrantę yra įspūdingas, jo gale – kilimų muziejus ir trečia pasaulyje aukščiausiai iškilusi vėliava. Nuo čia atsiveria vienas gražiausių vaizdų į tris Flame Towers arba Liepsnojančius Bokštus, kurie pelnytai šiuo metu yra Baku simbolis. Jie įspūdingi tamsiuoju paros metu kuomet keičiasi apšvietimo spalvos.
Iceri Seher – senamiestis, čia gražu, jauku, ir žmonės labai geranoriški, visuomet paklausus neatsisakys padėti. Žavi siauros gatvelės, kurios sutvarkytos europietiškai, šauniai atrodantis Mergelės bokštas, verti dėmesio Širvanšacho rūmai. Visas šis ansamblis 2001 m. įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.
R.Česnavičius aplankė senamiestyje vietą, kur 1969 m buvo filmuotas režisieriaus L.Gaidajaus „kultinis“ filmas „Briliantinė ranka“, kuris tapo populiariausių ir sėkmingiausių visų laikų rusišku filmu. Toje vietoje yra kavinė, kuri ir vadinasi „Briliantinė ranka“, kuri labai populiari tarp vidutinio amžiaus turistų iš buvusios Sovietų Sąjungos, tačiau jaunimas to filmo nėra matęs. Baku filme buvo „paverstas“ Stambulu, nes kai kuriais senamiesčio bruožais buvo panašius į šį didmiestį.
„Baku dar išlikę sovietinių paminklų, nemaža rusiškų mašinų, ypač kaimo vietovėse dominuoja „Nivos“, kurios naudojamos kaip visureigiai. Matėme prezidento tėvo portretų, nes tai prezidentinio valdymo šalis“, – pasakojo Rimas.
Nacionalinių patiekalų restorane Rimas už keturių žmonių vakarienę sumokėjo 60 manatų, arba 30 eurų, ir mano, kad tai nebuvo brangu. Patiekalai yra būdingi Kaukazui, daug panašumų su turkiška virtuve, taip pat artima persų tradicijoms. Plovai, kebabai, įvairios sriubos, dolma. Azerbaidžano virtuvė nuo senovės buvo garsi ir žinoma dėl savo ypač sveikų produktų, natūralumo. Azerbaidžaniečiai moka atsipalaiduoti prie stalo.
Dauguma Azerbaidžano gyventojų – pramonės, kasybos įmonių darbininkai, valstiečiai, kai kurios Irano azerbaidžaniečių etninės grupės verčiasi pusiau klajokline gyvulininkyste. Augina kviečius, kukurūzus, miežius, soras, vilnamedžius, vynmedžius, tabaką. Būdingi amatai – meninis metalo ir medienos apdorojimas, siuvinėjimas auksu ir sidabru, kilimų audimas. Jaunimas mėgsta futbolą, sostinėje įrengta nemažai puikių aikščių, parkuose galima pamatyti žaidžiant šachmatais, pakrantėje nemažai važinėjančių dviračiais, panašiai kaip ir pas mus jaunimas lanko sporto ir muzikinius klubus.
Besilankant R.Česnavičiui Baku, mieste vyko „Formulės 1“ varžybos, ši gatvės tipo trasa atidaryta nuo 2016 m., ir čia vyksta Europos Grand Prix. Bilietai kainavo apie 50 eurų, tačiau Rimas su žmona prioritetus skyrė kultūrai ir gamtai. Per devynias dienas jų tikslas buvo susipažinti ne vien su Baku. Norėjo aplankyti kaimus, pamatyti naftos gręžinius, kalnus, įdomų ir mįslingą gamtos reiškinį – purvo vulkanus. Jie sutinkami net 26 pasaulio šalyse, tačiau pagal skaičių, jų įvairovę, aktyvumą pasaulyje nėra kitos šalies, prilygstančios Azerbaidžanui. Todėl neatsitiktinai Azerbaidžanas yra vadinamas ugnies šalimi.
Požiūris į Lietuvą ir lietuvius draugiškas, tačiau neišskirtinis. Jam teko sutikti žmonių, kurie tarnavo sovietinėje armijoje Lietuvoje, bet azerbaidžaniečiai maišo mus su latviais. Angliškai susikalbėti galima tik didesniuose turistų sambūrio vietose, lengviausia bendrauti rusiškai.
Šalis saugi, tačiau norint nuosekliau pažinti ją Rimas rekomenduotų turėti vietinį gidą – tai paprasčiausiai praktiškiau ir naudingiau. Jis nepatartų keliauti vienoms merginoms be draugijos – jos neužsitarnaus pagarbos, čia juk islamo šalis.
Į Azerbaidžaną geriausi keliauti pavasarį arba rudenį, kuomet nėra labai karšta. Balandžio mėn. Baku siekė jau virš + 25 C karščio. Lauktuvių iš Lietuvos geriausiai vežti juodą šokoladą, gintarą ir lietuvišką duoną.
Pabaigoje Rimantas Česnavičius išsitarė, kad kita vėliava, kuri jį vilioja –tai Komorų salų, esančių Indijos vandenyne...