Tai – savotiškas ritualas tiek tikinčiam, tiek ne. Vienam – galimybė pabūti su savo mintimis ant 7 amžiuje statytos šventyklos, kitam – tiesiog proga įamžinti nepakartojamus vaizdus tarp ugnikalnių kylant saulei.
Kiekvienam – po žibintuvėlį
Pasišviesdamas žibintuvėliu link šventyklos žingsniuoju ir aš. Automobilių stovėjimo aikštelės – už gero kilometro, bet pasiklysti būtų sunku – žmonių srautas išduoda, kur yra šventykla.
Pirmieji nurodymai – nedainuoti, negroti, nekalbėti garsiai, nefotografuoti su blykstėmis.
Sutartines atliekančiai folkloristei iš Lietuvos Lauritai Peleniūtei tenka muzikos instrumentą grąžinti į automobilį – juo negros pasitikdama saulę.
Ant šventyklos pasitinkančių saulę – iš įvairių pasaulio šalių, tačiau tamsoje visi kėblina tylūs, lyg dalyvautų laidotuvių procesijoje. Pagaliau pradeda ryškėti šventyklos kontūrai, tik kol kas taip tamsu, kad sunku įvertinti ir jos formas, ir dydį.
Panašiai, ko gero, jautėsi ir tie britai kolonizatoriai, XIX amžiuje atradę apleistą, vulkaniniais pelenais apneštą šventyklą neįžengiamose Javos salos džiunglėse.
O dabar tai – vienas lankomiausių turizmo objektų ne tik Indonezijoje, bet ir visoje Pietryčių Azijoje, saugomas UNESCO.
Už reginį – 30 eurų
Šimtus metų indoneziečiai buvo pamiršę šį budizmo centrą, o dabar, norint ant šventyklos pasitikti saulę, reikia mokėti maždaug 30 eurų. Visuose Indoneziją reklamuojančiuose bukletuose ar atvirutėse Borobudūro šventykla – būtina, lyg Lietuvai Trakų pilis.
Pagaliau pasiekiu monumentą. Piramidės formos šventykla padalyta terasomis, laiptais kopiu jomis, ir žibintuvėlio šviesa tamsoje apšviečia sienose iškaltas figūras. Tamsoje jos atrodo dar paslaptingiau.
Kuo aukščiau kopi – tuo aukštesnio lygmens, labiau prie Nirvanos priartėjusių žmonių bareljefai. Pavyzdžiui, žemiausioje terasoje reljefai vaizduoja Kamadhatu – žemiškąjį lygmenį.
Čia matomi žmonių veiksmai ir troškimai, už kuriuos patekę į rojų ar pragarą, jie bus apdovanoti ar nubausti. Aukščiau – reljefai, pasakojantys istorinio Budos gyvenimą.
Skuba užsiimti vietas
Užkopiu į patį viršų ir ten pasitinka apverstus varpus primenančios akmeninės skulptūros su viduje neprieinamomis budomis. Į šventyklą užkopusių – dešimtys, dar tamsu ir visi skuba užsiimti patogiausias vietas, iš kurių bus galima stebėti saulėtekį.
Dar nėra 5 ryto, bet dauguma norinčių sutikti saulę ant budistų šventyklos – jau čia. Neturintys kantrybės šmirinėja tarp terasų ir ieško įkvėpimo, o gal nušvitimo. Ima brėkšti ir visi sužiūra į ten, kur turi tekėti saulė. Nors jos dar nesimato, bet pagaliau švinta.
Pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams girdisi tik aparatų spragsėjimas, tačiau didelė dalis atvykėlių tiesiog sėdi ir medituoja, stebi kylančią saulę ir pradeda dieną su savo mintimis. Pakilus saulei turistai pasklinda po visą šventyklą, netrukus čia sugužės šimtai Indonezijos mokinių ir vargins europiečius prašymais nusifotografuoti.
