Na, bet mes čia ne apie tai. Krokuva yra dar ne viskas. Šiandienos mūsų temos herojus yra už keliasdešimt kilometrų nuo Krokuvos esantis tylus ir ramus Osvencimo miestelis. Tai būtų eilinė snaudžianti Lenkijos provincija, kokių čia šimtai, tačiau Osvencimas ne savo paties pasirinkimu savyje turi tokią „bombą“, kuri yra garsi visame pasaulyje. Tikiu, kad lenkai mielai sutiktų, kad tokios jų šalyje apskritai nebūtų, ir jos atsiradimo istorija niekada nebūtų įvykusi.
Kalbu, žinoma, apie nacių koncentracijos lagerį, žinomą vokiškuoju Aušvico vardu, kuriame karo metais buvo nužudyta daugiau nei milijonas žmonių, iš kurių 90 proc. aukų sudarė žydų tautybės piliečiai. Šiuo metu buvusiose lagerio teritorijose veikia muziejus po atviru dangumi. Tai kraupus muziejus, ir galima tik spėlioti, kokia bloga energija tvyro toje vietoje ir kaip stipriai ji gali paveikti silpnesnių nervų žmones.
Taigi, pirmiausia siūlau užduoti klausimą sau – ar apskritai verta ten vykti. Absoliutaus atsakymo, tinkančio visiems, turbūt nėra. Pažįstu žmonių, kurie visą gyvenimą gyvena Krokuvoje, ir niekada nėra apsilankę Aušvice, motyvuodami silpnais nervais ar būsimomis neigiamomis emocijomis, kurių šiame pasaulyje ir taip pakanka.
Kitiems yra kitaip. Statistikoje mačiau, kad Krokuvą priešpaskutiniais metais aplankė apie devyni milijonai turistų. Žinote, kiek ta pačia proga jų aplankė Aušvicą? Daugiau nei du milijonai per metus. Pamenate kiek tais pačiais priešpaskutiniais metais turistų aplankė Vilnių? Vos daugiau nei vienas milijonas. Vadinasi, vien dėl Aušvico palikimo šis Marijampolės dydžio miestelis sutraukia dvigubai daugiau lankytojų nei Lietuvos sostinė, ir žymią dalį turistų prideda pačiai Krokuvai, nes kas galėtų paneigti, jog šie žmonės nevyksta aplankyti būtent Aušvico, ir ta pačia proga nusėda Krokuvoje.
Išsyk perspėju – kelionei į Aušvicą reikia pasiruošti. Labiausiai morališkai. Emocine prasme ekskursija nebus iš lengvųjų. Gerai būtų iš anksto ką nors pasiskaityti ar kitaip susipažinti, kad bent žinotum, kur atvykai. Tai nebus išvyka, kurioje kikenama, pokštaujama ar vartojami svaigalai. Nebent dėl drąsos. Bet apie viską nuo pradžių.
Kaip žinia, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Lenkiją, naciai šalia Osvencimo įrengė kalėjimą, skirtą lenkų politiniams kaliniams. Tai nebuvo jokia naujiena, tokių kalėjimų buvo pilna nacių okupuotose teritorijose, tačiau tai buvo tik Aušvico siaubo pradžia.
Kalinių skaičiui didėjant, Aušvicas nukonkuravo kitas vietas ir netrukus Bžežinkos kaime, esančiame už poros kilometrų nuo Aušvico, naciai pastatė antrąją stovyklą ir pavadino ją Aušvicu II arba Birkenau naikinimo stovykla. Čia kartu su lenkais buvo kalinami ir sovietų karo belaisviai. Galiausiai nuo 1942 m. į Aušvicą jau masiškai buvo gabenami žydai. Gabenami tokiais kiekiais, kad netrukus prireikė Aušvico III statybos. Kalinių naikinimo mašina dirbo visu pajėgumu, ir Aušvicas tapo vienu didžiausių masinių kapų pasaulyje.
Dabar šias koncentracijos stovyklas gali aplankyti kiekvienas. Tą padaryti jums padės autentiškai atkurti stovyklos pastatai, barakai, įstaigos bei ekspozicijos ir fotografijos juose. Aušvicas III turistams nėra atvertas, tačiau Aušvicas I ir Aušvicas Birkenau yra pasiekiami ne tik laisvai, bet ir nemokamai.
Kodėl nemokamai, paklausite jūs? Iš tiesų, aš nežinau. Atvykus į Aušvicą I reikia stoti į eilę bilietui gauti, už kurį neprašoma nė cento. Nesužinojau, kodėl, tiesiog sumąsčiau, kad gal tai dėl vietos specifiškumo. Gal uždirbinėti pinigus iš žmonių kančių ir mirčių normaliai valstybei neatrodo etiška. Bet čia tik mano pasvarstymai, jei jūs žinote tiesą – praneškite ir man, tada ir aš žinosiu.
Iš Krokuvos į Aušvicą nuvykti galima autobusais, traukiniais ir su organizuotomis ekskursijomis, kainuojančiomis keliolika eurų. Mes vykome mikroautobusu ir visą maršrutą planavomės patys.
Deja, mūsų pasirinktas laikas lankyti Aušvicą nebuvo labai tinkamas. Tai buvo karštas vasaros šeštadienio pavakarys. Čia buvo minios žmonių, o aikštelėje stovėjo keliasdešimt turistinių autobusų ir šimtai lengvųjų automobilių. Netrukus pamačiau ir ilgiausias eiles prie kasų.
Kodėl tai blogai? Nes minios žmonių keliamas triukšmas ir klegesys trukdo susikaupti ir bent šiek tiek įsijausti į vietos skleidžiamą energiją. Be to, labai sunku pasidaryti normalių nuotraukų, nes kad ir kur suktum fotoaparatą, nuotraukose vis tiek turėsi kitus turistus su kitais fotoaparatais. O linksmai dangumi besiridinėjanti saulė šiai vietai, skirtingai nei bet kuriai kitai, žavesio neprideda.
Prieš žengiant vidun galima už kelis eurus įsigyti audiogidą. Tokiu atveju gausite daug įdomios informacijos, tačiau audiogidas veda maršrutą pakankamai greitai, dėl ko prarandama galimybė susitelkti ties vienu ar kitu labiau sudominusiu objektu. Einant savarankiškai galima klajoti, kiek tik širdis geidžia, tačiau bus sunkiau gauti glaustos informacijos apie vietą, kurioje esate.
Kai kur siūloma praeiti ekskursiją su audiogidu ir vėl atvykti po dienos ar kitos paklajoti savarankiškai, apmąstant iš gido gautą informaciją. Idėja gal ir nebloga, tačiau nelabai patogiai įgyvendinama, nes reikia vykti dar kartą.
Nuo Aušvico I iki Aušvico Birkenau turistus nemokamai veža kas keliolika minučių kursuojantys autobusai. Aušvicas I yra mažesnis, daugybę įvairios paskirties pastatų turėjęs miestelis, o Birkenau yra milžiniška erdvė, kurios dauguma pastatų yra buvę kalinių barakai. Savo aktyviuoju laikotarpiu Aušvicas I buvo miestelis-kalėjimas su savo administracija ir kitomis įstaigomis, o Birkenau buvo tiesiog naikinimo stovykla. Garsusis užrašas ant vartų, skelbiantis, kad darbas neva tai išlaisvina, yra pirmajame Aušvice, o garsieji atvykimo vartai, rodomi visuose filmuose, yra Birkenau vietovėje.
Jautresni žmonės manęs klausia, kodėl aš apskritai vykstu į tokią negerą vietą, kurioje nedera kikenti ir kvatotis. Na, man kelionės ne visada yra vien tik pasikikenimas. Dauguma, be abejo, yra, bet būna ir išimčių.
Šiuo atveju manau, kad Aušvico lankymas yra galimybė prisiliesti prie vienos tragiškiausių paskutinio amžiaus istorijų, kažko iš jos išmokti ar tiesiog susimąstyti. O gal net pažvelgti į savo gyvenimą kitomis akimis ir suprasti, kad, palyginus su tuo, ką patyrė iš savo kasdienio gyvenimo ištraukti, čia įkalinti ir savo gyvenimus baigę žmonės, dauguma mūsų problemų gal ir nėra tokios jau didelės. Galbūt viešnagė Aušvice priverstų perkainoti vertybes ir suvokti, kaip vis dėlto gerai, turtingai, ramiai ir sočiai mes gyvename bei esame daug laimingesni, nei įsivaizduojame. Ši teorija buvo mano motyvas apsilankyti Aušvice.
Deja, visos norėtos emocijos išgauti nepavyko, nes vaikštant labai reikėjo žiūrėti, kaip čia nenumynus kitam turistui puspadžio, todėl jei jau norite pajusti tikrą Aušvico dvasią, siūlau atvykti, kai žmonių jame yra mažiausiai.
Tai gali būti tamsiausio metų laiko darbo dienos vidurys, kai medžiai stovi nuogi, aplink yra pilka, drėgna ir niūru. Manau, būtent tada pajusite tai, dėl ko ši vietovė ir buvo įprasminta bei atverta lankytojui kaip amžinas priekaištas kvailoms valstybes valdančių psichopatų ambicijoms ir iš jų kylančiam žiaurumui.
