Skaičiau, kad užpuolikas nors ir turėjo Airijos pilietybę, buvo ne airių kilmės (kažkas iš Artimųjų Rytų), todėl minios protestuotojų nešini plakatais ir vėliavomis patraukė į Dublino emigrantų rajoną gąsdinti jo gyventojų.
Miestiečiai rytą sutiko nusiaubtame mieste.
Vietiniai dubliniečiai pasakojo, kad protestai prieš imigrantus pavirto į riaušes, į kurias netruko prisijungti marodieriai ir panašus gaivalas, ėmęs plėšti parduotuves, niokoti automobilius ir daryti kitas destruktyvias nesąmones. Liudininkai sakė, kad beveik iškart protestai nustojo būti kažkokie idėjiniai ar nukreipti prieš kažką konkrečiai – riaušininkai susivienijo prieš policiją nepaisydami savo rasės ar statuso. Kažkada paryčiais riaušės buvo numalšintos ir miestiečiai rytą sutiko nusiaubtame mieste. Buvo nemalonu ir baugu, sakė.
Po to prasidėjo svarstymai, kodėl dalis miestiečių yra tokie pikti ir viena iš dažniausiai kartojamų versijų buvo ta, kad Dubline labai trūksta gyvenamojo ploto. O tai kodėl negali tiesiog pristatyti tų namų, pagalvojau? Va, paimtų pavyzdį iš Vilniaus, kur nors Dublino priemiestyje prištampuotų kartoninių dėžučių ir būtų ramu. Butų užtektų visiems, o turtingesni galėtų įsigyti net po kelis ir paleisti juos trumpalaikei nuomai šeimų santykiams niveliuoti. Aišku, kas aš toks, kad čia airius mokyčiau, ką daryti, bet tada tegul imasi ko nors konstruktyvaus, nes kiti neramumai gali būti dar didesni.
Sekdamas Dublino įvykius, prisiminiau ne tik savo kelionę į tą miestą, bet ir vieno draugo pasakojimą apie jo nuotykius Airijos sostinėje, kurie buvo neeiliniai ir verti pasidalinimo. Neminėsiu to draugo pavardės nei tėvavardžio, tik pasakysiu, kad dabar jis jau yra doras žmogus ir į žemiau aprašytas avantiūras nebesivelia.
