Į Rusijos gilumą sugrįžusi lietuvė: „200 kilometrų atstumu čia gali nesutikti nė vieno žmogaus“

Geopolitiniai konfliktai ir agresyvi Kremliaus užsienio politika Rusiją pavertė savotiška terra incognita, kurioje apsilanko vis mažiau lietuvių. Jei Maskva ar Sankt Peterburgas dar patenka į turistų akiratį, tai objektyvios informacijos ir įspūdžių apie gyvenimą Rusijos gilumoje, gūdžioje provincijoje vis mažiau.
Belaukiant traukinio į Intą
Ieva Adomavičiūtė traukinių stotyje. / I.Adomavičiūtės nuotr.

Rusijos federacijos Komijos respublikoje esantis Intos miestas įkurtas tremtinių. 50 kilometrų nuo Šiaurės poliarinio rato esanti Inta pasižymi atšiauriu klimatu ir gali pritraukti nebent egzotiškos, žmogaus nepaliestos gamtos ieškančius nuotykių mėgėjus.

Utenoje gyvenanti Ieva Adomavičiūtė šią vietą gali vadinti savo gimtine. 27-erių metų mergina, dirbanti veterinarijos gydytoja, gimė Intoje. Į šį tolimą miestą buvo ištremtas jos senelis, ten gimė tėvas ir iki penkerių metų augo pati Ieva.

Ilgą laiką tik prisiminimais apie Intą gyvenusi mergina šią vasarą nusprendė sugrįžti. 15min pasiteiravo jos apie įspūdžius ir kasdienį gyvenimą Rusijos gilumoje.

– Kodėl nusprendei vykti į Rusijos gilumą, tremtinių įkurtą Intos miestą?

– Važiavau, nes vyko tėvas, dėdė ir pasiūlė vykti kartu. Esu ten gimusi, augusi... Man buvo penkeri, kai grįžome gyventi į Lietuvą. Norėjosi aplankyti tuos kraštus, pažiūrėti, kaip ten žmonės gyvena. Neslėpsiu, kad buvo ir nostalgijos, noro pamatyti namą, tą kiemą, kuriame augau. Tėvas norėjo aplankyti bendradarbius, su kuriais darbavosi vietinėje šachtoje.

– Kaip prisiminei miestą, pačią Rusiją iš vaikystės laikų?

– Prisimenu, kad buvo ilga žiema ir šalta. Čia toks ryškiausias prisiminimas iš vaikystės laikų. Lauke nesijausdavai labai saugiai, nes buvo žema temperatūra ir greitai sušaldavai.

– Kiek trunka pati kelionė?

– Iš Utenos išvažiavome vakare, o Maskvoje buvome jau ryte. Tada sėdome į traukinį Maskva-Vorkuta ir ten dar pusantros paros važiavome, turėjome dvi nakvynes. Miestuose sustojimai nėra ilgi, bet jų nemažai, nuolat įlipa ir išlipa žmonės. Stotyse daug prekeivių, siūlančių šviežių daržovių, virtų bulvių arba bandelių. Inta arčiau nei Vorkuta, tad išlipome anksčiau, bet iš esmės nuvažiavome beveik visą maršrutą.

Jokių dangoraižių, naujų pastatų ar kažko panašaus. Yra naujesnės statybos namų, bet jų keli ir jie tikrai neįspūdingi.

– Kokį įspūdį paliko pats Intos miestas?

– Atrodė panašiai, kaip ir prisiminiau. Nors buvo keistas jausmas. Žmonių likę pakankamai nedaug, kraštovaizdis ne toks kaip mūsų. Yra daug nešienaujamų plotų, apleistai atrodo. Iš esmės jie ten apšienauja aplink vis dar tebestovintį Lenino paminklą, dar kelis svarbesnius objektus ir viskas (juokiasi). Miesto centre daug didelių valkataujančių šunų, tačiau jie taikūs ir pasitikdavo vizgindami uodegas. Negaliu sakyti, kad vaikiški mano prisiminimai pasitvirtino, bet neatrodo, kad miestas būtų labai pasikeitęs. Jokių dangoraižių, naujų pastatų ar kažko panašaus. Yra naujesnės statybos namų, bet jų keli ir jie tikrai neįspūdingi. Labai apleistos miesto kapinės. Ten pelkėtos vietos, sunku jas tvarkyti, bet vietiniai ir nesistengia.

Kapinės
Kapinės

– Ką tokiame mieste veikia žmonės? Kaip suprantu, pagrindinė darbo vieta Intoje buvo akmens anglies šachtos?

– Viena šachta dar veikia. Žinau todėl, kad su pažįstamais kalbėjome apie darbininkų streiką dėl nemokamų algų. Gyvenimas atrodo sustojęs. Jis nėra pablogėjęs, bet nėra ir pagerėjęs. Miesto parduotuvėse tos pačios pardavėjos su tomis juokingomis karūnėlių formos kepuraitėmis. Piktos, nepatenkintos, kad tu atėjai kažką nusipirkti, kažko jų paklausi (juokiasi). Pyragėliai, saldumynai visiškai tokie patys.

Leninas
Leninas

– Nuotraukose užfiksavai nemažai sovietinių simbolių, produkcijos su sovietine simbolika...

– Taip, ten jų labai daug. Atrodo, kad atgimė kažkoks sovietiškumo kultas. Mačiau daug produktų, ant kurių užrašai CCCP, maistas, sausainiai su kažkokiu prierašu apie Sovietų Sąjungos kokybę. Ar tai paminima, kad sovietinis receptas, kuris nepakitęs, ar dar kažkas kito. Ant pastatų gausu plakatų su tankais ir šūkiais apie pergales.

I.Adomavičiūtės nuotr./Daug kur jaučiama nostalgija
I.Adomavičiūtės nuotr./Daug kur jaučiama nostalgija

– Koks pragyvenimo lygis tokiame provincijos mieste?

– Negaliu sakyti, kad žmonės ten labai blogai gyvena. Kainos, ypač degalų, mažesnės nei Lietuvoje. Vidutinio atlygio nežinau, bet bent jau šachtose darbuotojų algos siekia 500 ar 600 eurų, jie anksčiau išeina į pensiją dėl kenksmingų darbo sąlygų, jų ir pensijos didesnės. Tarkime, į pensiją išėjęs geležinkelietis gauna apie 26 tūkstančius rublių – apie 370 eurų. Labiausiai skiriasi maisto pasirinkimas, bet tai lemia tai, kad į Intą viskas atgabenama traukiniu. Kitokių kelių nėra.

Labiausiai skiriasi maisto pasirinkimas, bet tai lemia tai, kad į Intą viskas atgabenama traukiniu. Kitokių kelių nėra.

Vietiniai užsiaugina daržovių, bet žemė tokia, kad daug nieko neprisiauginsi, o ir klimatas labai atšiaurus. Dauguma stengiasi rasti papildomų darbų. Vyrai eina į tundrą, žvejoja, medžioja. Bent jau Intos mieste nematėme alkoholizmo, kurio lyg ir tikiesi važiuodamas į Rusiją. Jei Maskvoje pamatysi gatvėse gulinčių visiškai girtų vyrų, tai Intoje nemažai metusių gerti, sportuojančių.

– Ką veikia vietos jaunimas? Ar tendencija tokia pati – vykti į didesnius miestus kaip Maskva ar Sankt Peterburgas?

– Taip, yra tas dalykas, kad dauguma išvažiuoja. Didžioji dauguma, kuri išvyksta mokytis į didesnį miestą, ten ir lieka. Dažniausiai paskutinė stotelė būna būtent Maskva ar Sankt Peterburgas.

Cerkvė
Cerkvė

– Suprantu, kad vienas iš kelionės tikslų buvo pasivaikščiojimai laukinėje gamtoje, tundroje?

– Taip, žygiuodavome naktimis, nes buvo klaikiai karšta, didelė sausra, kuri truko apie du mėnesius. Kaip tik mūsų žygio metu prasidėjo gaisrai. Turbūt labiausiai nustebino vietos valdžios reakcija. Matėme skraidantį sraigtasparnį, kuris stebėjo gaisro plitimą.

Grįžome namo ir per vietinės televizijos žinias išgirdome, kad renkama savanorių komanda. Ten eiti, kur ėjome mes, užtrunka apie pusantros paros, 30 kilometrų per tundrą... Aišku, kad jokių savanorių neatsirado. Tai tada sulaukėme valdžios pranešimo, kad jie tikisi lietaus (juokiasi).

– Tai vietos valdžia sunkiai tvarkosi su savo pareigomis?

– Nesakyčiau, kad visiškai nesusitvarko. Bet labiau noro nėra. Maskva turtinga ir pati Rusija turtinga, bet juntamas tas korupcinis mąstymas, žiūrima, kaip pasiimti viešas lėšas sau. Dėl to daug kas nukenčia.

I.Adomavičiūtės nuotr./Cerkvės kupolas
I.Adomavičiūtės nuotr./Cerkvės kupolas

– Sulaukėte dėmesio dėl to, kad esate iš Lietuvos?

– Labiau dėl to, kad turistai. Nežinau kodėl, bet jie mus pakankamai greitai atskirdavo kaip ne rusus, ne vietinius. Turėjome netgi patirtį eiti į naktinę parduotuvę, vadinamąjį načnyką, nes grįžę iš tundros neturėjome nieko valgomo. Toje parduotuvėje, aišku, buvo tik trys svarbiausi dalykai – džiovintos žuvies, alaus ir degtinės (juokiasi).

Prie parduotuvės būriavosi tokie vietiniai veikėjai, kurie, panašu, galėtų ir konfliktą sukelti, bet neužkliuvome mes jiems.

Prie parduotuvės būriavosi tokie vietiniai veikėjai, kurie, panašu, galėtų ir konfliktą sukelti, bet neužkliuvome mes jiems. Pažiūrėjo, kad su kuprinėmis, su guminiais batais, smirdintys, tiesiai iš tundros, tai ir nekliudė (juokiasi).

Bent jau pažįstami žmonės tikrai buvo labai draugiški ir rūpestingi. Davė rūbų, kai pritrūkome, suorganizavo rusišką pirtį su vantomis ir nežmonišku karščiu – pasėdėjome dvi minutes ir bėgome lauk, nes būtų reikėję jau išnešti (juokiasi).

Inta – provincijos miestas, atskirtas nuo Maskvos gyvenimo, toks savas pasaulėlis, kuriame tie geopolitiniai dalykai ne itin svarbūs. Jei žmogus nusiperka automobilį, atsiranda problema – nėra kur važiuoti. Į stotį, parduotuvę ir namo. Per penkis metus su nauju automobiliu nuvažiuoja apie 20000 km.

– Ar teko aptarti politinius klausimus? Ką jie mano apie Rusijos valdžios veiksmus, užsienio politiką?

– Deja, bet diktatoriai jiems patinka. Jie myli Putiną, Krymo nežada atiduoti... Keista, bet bent jau mes susidūrėme su tokiomis kalbomis, kad Lietuvai labai reikalingas Kaliningrado sritis, kad mes ruošiamės ją okupuoti. Patys jie juokiasi tai sakydami, bet tokius dalykus jie girdi iš televizijos ekrano. Rusijos televizija yra kažkas siaubingo.

I.Adomavičiūtės nuotr./Šachtininko dienos šventė
I.Adomavičiūtės nuotr./Šachtininko dienos šventė

Kiek žiūrėdavome, tai visos žinių laidos rodė ginklus ir pasirengimą koviniams veiksmams. Lyginama, kas geriau pasirengusi – Rusija ar Amerika. Rusai rodomi su kokiu patobulintu, labai jau geru Kalašnikovo automatu, o amerikiečiai naujienų laidose rodomi kaip nevykėliai.

Pavyzdžiui, kokie keturi kareivukai Amerikoje stumia seną karinį sunkvežimį (juokiasi). Žmonės mato tai kiekvieną dieną, nes be televizijos nelabai yra daugiau pramogų. Dalis taip ir pradeda tikėti, gyventi tuo.

– Norėtum sugrįžti į Intą dar kartą?

– Įdomus kraštas. Man jis, prisipažinsiu, patiko. Ir pati tolima kelionė yra įvykis, ir gamta ten tikrai įspūdinga. Pas mus nerasi tokios vietos, kur 200 ar 300 kilometrų atstumu nesutiktum nė vieno žmogaus. Tai mums net sunku suvokti.

Gamta beribė, ji atšiauri ir kartais gali būti labai žiauri, tačiau yra žmonės, kurie prisitaikė išgyventi ir neplanuoja vykti kažkur kitur, nes ten jų gyvenimas persipynęs su tundra ir jos teikiamomis dovanomis. Žvejyba, medžioklė, žygiai laukinėje gamtoje trunkantys savaites, o po to sugrįžimas namo. Gal mano nostalgija kalba, bet neatmetu galimybės sugrįžti dar kartą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis