Ne viską apie tai įmanoma sužinoti iš pasakojimų ar virtualiai – daug kas atsiskleidžia tik ten nuvykus, o ypač – ten pagyvenus, kaip profesionali gidė iš Lietuvos Lina Kuliešiūtė. Pati gyvendama prie senosios sostinės Antigvos išsidriekusiame slėnyje su trimis vulkanais, kurie minimi ir čia gyvenusio Antoine de Saint-Exupéry knygoje „Mažasis princas“, Lina visada pasiruošusi padėti keliautojams susidaryti maršrutą, suorganizuoti turą ir lydėti turistus pažįstant Gvatemalą.
– Ar galima jus vadinti „meilės emigrante“, kuri įsimylėjo Gvatemalą ir nebegali jos palikti?
– Taip, galima. Turbūt taip ir atsitiko. Pernai aš švenčiau 10 metų gyvenimo čia sukaktį – dabar balandį sukanka jau 11 metų, kai aš čia atvažiavau. Būtent dėl to pernai ėmiausi reflektuoti, kaip čia atsitiko, kad aš atvažiavau į šalį, kurios aš visiškai nepažinojau – atvažiavau iš karto gyventi su visais lagaminais, su visais vaikais.
Aš neturėjau nei telefono, nei banko sąskaitos, gyvenau visiškame transe.
Galvojau, kaip aš prie tokios europietiškais standartais neįprastos šalies prisikabinau, o ta šalis mane priėmė ir tiesiog įsivaikino. Prisimindama apie pradžią, supratau, kad Gvatemala man su antra dukra padovanojo labai laimingą motinystę. Atvykau su pusantro mėnesio kūdikiu ir mano pirmi metai buvo nepaprastai laimingi.
Aš neturėjau nei telefono, nei banko sąskaitos, gyvenau visiškame transe: majų moterys su savo daugybe vaikų, pririštų kaip kūno tęsinys, išmokė mane labai daug dalykų – kaip nereaguoti į motinystę sudėtingai ar sofistikuotai, kaip mes darome Vakarų visuomenėse, kaip paprastai tą vaiką auginti.
Ir iš tikrųjų, mano vaikas niekada neverkė, ko nepasakyčiau apie savo vyresnę dukrą. Atvažiavusi žiūrėdavau į majų moteris, stebėdavau, ką jos daro, jas kopijuodavau ir taip susikūriau laimingus pirmuosius metus, dėl kurių čia ir likau.
Tai nereiškia, kad aš pati nusprendžiau taip auginti savo vaiką ar skaičiau daug visokių knygų. Tiesiog pati šalis, pati aplinka man padovanojo tą laimingą motinystę, kuriai atrodo nereikėjo pastangų, buvo smagu.
Atvažiavau iš Ispanijos, kuria buvau nusivylusi, nors anksčiau idealizavau, į Gvatemalą, iš kurios nieko nesitikėjau, o gavau daug nuostabių momentų. Kartais tiesiog atrandi savo vietą kažkur kitur.
– O kaip atradote turizmą? Matyt, dar nuo žurnalistikos studijų laikų?
– Aš gal su turizmu buvau visada. Mano pradžia turizme buvo labai primityvi ir juokinga, nes dar studijuodama žurnalistiką aš galvojau, kad man reikia susirasti darbą. Pati žurnalistika studijų metais manęs ėmė netenkinti.
Man šitas darbas patinka, man patinka būti gide.
Man patinka keliauti, todėl nusprendžiau, kad noriu dirbti kelionių agentūroje. Tai labai primityvu ir yra nesąmonė, nes kelionių agentūroje tu nekeliauji, tu sėdi biure prie kompiuterio. Aš įsidarbinau vienoje kelionių agentūroje, gaudama minimalų atlyginimą, tada gal 360 litų. Pradėjau dirbti ir jau Lietuvoje gyvendama aš norėjau būti gide, buvau pradėjusi lankyti kursus, kurių nepabaigiau.
Taigi, visad buvo tas polinkis – gal jei Lietuvoje būčiau išsilaikiusi gidų kursus – gyvenčiau Lietuvoje iki šių dienų? Man šitas darbas patinka, man patinka būti gide. Kelionių agentūrose aš dirbau visą gyvenimą: tiek Lietuvoje, tiek vėliau Ispanijoje. Bet darbas biure man netinka: aštuntą ateiti, penktą baigti darbą – ne man.
Per pandemiją buvau grįžusi prie to, kai reikėjo prisidurti pinigų, bet supratau, kad tai man netinka. Todėl kai antrų pandemijos metų pabaigoje man pasitvirtino du turai, aš iškart parašiau pareiškimą ir išėjau iš darbo. Nors buvo baisu – neaišku, ar grįš pandemija, kas dabar bus. Bet turizmas man tinka ir patinka.
– Bet jūs, man regis, labai universaliai tą turizmą suvokiate. Kasdien keliaudami girdime paskaitas apie psichologiją, istoriją, archeologiją, menus, kultūrą, ekonomiką. Turite labai daug žinių.
– Aš bandau integruoti informaciją, kad žmonėms nebūtų nuobodu klausyti. Nematau jokios prasmės stovėti prie pastatų ir aiškinti, koks čia architektūrinis stilius, iš kokio amžiaus ar minėti vardus kažkokių politikų, istorikų, architektų, nes, pirmiausia, mūsų atmintis ne taip funkcionuoja: žmonės atsimena šalį per emocijas, per įdomias istorijas ir faktus, per integruotą informaciją. Juk pažinti šalį – tai pažinti jos gyvenimą.
Man pačiai patinka taip pristatyti šalį per įvairius aspektus, nes vis dėlto pažinti bet kokią šalį – tai ne žinoti kuo daugiau su ja susijusių pavardžių ar datų, bet pajausti, kaip funkcionuoja visa aplinka, kokios nuotaikos vyrauja, kaip žmonės gyvena, kaip jie elgiasi. Ir aišku, į visa tai įeina ir istorija, ir antropologija, ir psichologija. Kaip be to – juk tai yra gyvas organizmas, kuris visą laiką keičiasi.
Dabar aš pasakoju apie šiandieninę Gvatemalą, o po 10 metų ji bus visiškai kitokia. Būti gide yra labai įdomi sfera, labai įdomus darbas. Aš pati bendraudama su žmonėmis išmokstu visokių įdomių dalykų. Kartais man sako: o tau nenuobodu visą laiką po tas pačias vietas važiuoti? Bet sakau: niekada nebūna tos pačios vietos, identiško pergyvenimo, kaip tą dieną, kurią jau važiavai.
Oras keičiasi, savaitės diena keičiasi, žmonės aplinkui keičiasi, vieną kartą parke daug žmonių, kitą – mažai, keičiasi pačių žmonių nuotaika. Atvykstantys žmonės atsiveža savo nuotaiką, savo energiją. Kaip žmogus atsiveža savo nuotaiką, atsivėrimą šaliai – taip jis tą šalį ir pamatys. Jei jis atvažiuoja susiraukęs, bumbėdamas, kad viena ar kita negerai, čia ne taip, kaip Europoje – viskas jam ir klius, ir nepamatys jis tos šalies gražiai.
Esu patikrinusi šimtus kartų, kad tie žmonės, kurie atsiveža gerą nuotaiką, gerą energiją – jie ir prisišaukia, jie pamato daugiau, jiems nutinka daug įvairių įdomių dalykų ir t. t. Mes patys formuojame tai, ką mes pamatysime. Tu pamatai objektą, bet jo įspūdis ir supratimas priklauso nuo to, kaip tu į jį žiūri. Tai iš esmės labai skirtingas darbas, niekada nenuobodu. Niekada nebūna tokio paties, identiško turo. Tai yra labai gražu.
– O iš kur semiatės informacijos?
– Informacija ateina iš skaitymo. Bandau skaityti visą laiką, ne tik kai studijavau būti gide, bet ir nuolat bandau gilinti savo žinias. Paskutiniu metu pamėgau skaityti integruotas knygas, kas vyko tuo istoriniu momentu pasaulio kontekste, kas labai padeda suprasti. Gal antropologines ar filosofines knygas, iš kurių sužinai, kaip egzistuoja skirtingos kultūros. Ne visada egzistuoja akivaizdus progresas, kaip vakariečiams kartais atrodo. Pasaulyje viskas daug įvairiau.
Atvažiavusi į Gvatemalą čia matau, kad ne visos vertybės, kurios man yra vertybės, čia žmonėms taip pat yra vertybė. Tos vertybės gali labai keistis. Tai priklauso ne tik nuo vietos, bet ir nuo laiko. Man tai yra labai įdomu. O dėl žinių – čia pradėjau nuo gidų kursų, kurie trunka metus. O paskui jau pati mokiausi ir tebesimokau. Skaitau, bendrauju su žmonėmis.
Net ir keliaudama, jeigu matau kažką ir tai funkcionuoja viena linkme ir kažkokiu būdu veikia – kaip turinti žurnalistinės prigimties užduodu kvailus klausimus, kad man atsakytų labai protingai, žmonės išsišneka, paaiškina, kaip tai veikia, pradeda šnekėti, pasakoja.
Kartais iš to gaunu labai daug informacijos. Iš knygų negausi daug informacijos apie, sakykim, vidinę žmonių kultūrą arba regioninius papročius. Daug lengviau pasišnekėti su kuo nors, nes Gvatemala labai įvairi. Pavažiuoji 100 kilometrų ir žmonės jau kitaip gyvena, kitaip mąsto ir kalba. Tai dažnai net knygose neaprašyta.
– O kaip pristatytumėte Gvatemalą, kodėl čia reikia atvažiuoti būtent dabar, o ne po 10 metų?
– Turbūt pagrindinis dalykas, kas keisis per tuos 10 metų, dėl ko Gvatemalą dabar reikia aplankyti – majų žmonių gausa čia, jų išorinis unikalumas, autentiškumas, kurį jie yra išlaikę. Tai ir moterys su visais savo tradiciniais kostiumais, kurie skiriasi įvairiuose regionuose. Kartais grįžtu į Europą ir matau vienodumą, po kelių savaičių pasiilgstu majų kostiumų. Gyvenu kalnuose, kur jų aplink visada matosi.
Majų kultūra, kuri vis dar labai koncentruotai Gvatemaloje išlikusi – tai vienas iš unikalių regiono ypatumų, kurių kitose šalyse jau nebepamatysite. Ir, žinoma, globalizacija į Gvatemalą taip pat veržiasi septynmyliais žingsniais, kaip ir kitose šalyse. Gvatemala po 20–30 metų tikrai nebebus tokia marga. Niekaip negali tai globalizacijai atsispirti, tai tiesiog neįmanoma.
Majų kultūra, kuri vis dar labai koncentruotai Gvatemaloje išlikusi – tai vienas iš unikalių regiono ypatumų.
Šiandieniniai maži vaikai jau auga su telefonais ir mato visą tą globalų pasaulį, kuris viską valgo pakeliui. O čia yra maža šalis – neįmanoma visko izoliuoti. Aišku, kaimai kalnuose atlaikys ilgiau, bet esantys arčiau sostinės savo unikalumą praras. Tai natūralu.
Kitas dalykas, kuris man pačiai Gvatemaloje labai patinka, ir iš atvykstančių žmonių girdžiu – kaip sakė vienas turistas: buvome čia 7 dienas, bet atrodo, kad aplankėme 7 skirtingas šalis. Viskas važiuojant čia keičiasi: vieną dieną – ežeras, kitą dieną – vulkanas, kitą dieną – lygumos, toliau – Karibai. Žodžiu, visko yra: ir du vandenynai, ir kalnai, ir lygumos, ir tas nuostabus majų paveldas. Gvatemaloje niekada nenuobodu.
Kitur tu turėtum nuvažiuoti labai didelius atstumus, kad pamatytum tokią skirtingą gamtą, landšaftą, žmones.
Čia yra koncentracija: labai graži šalis, kurioje, tarkim, per 10 dienų pamatysi tiek daug visokių skirtingų dalykų. Kitur tu turėtum nuvažiuoti labai didelius atstumus, kad pamatytum tokią skirtingą gamtą, landšaftą, žmones. Tarkim, labai graži ir įspūdinga Meksika – važiuoji ir niekad nesibaigia pro langą laukai su kaktusais. O Gvatemala yra būtent koncentruota ir iš Centrinės Amerikos regiono pati gražiausia valstybė.
Gal dar graži Kosta Rika, kuri labai žalia, turi daug nacionalinių parkų, jos gyventojai labai saugo savo gamtą, jos švarą, gyventojai labiau išsilavinę nei Gvatemaloje, bet Kosta Rikoje yra mažiau ekologinių zonų, mažesnė gamtos įvairovė.
– O ką pasakyti tiems, kurie dar bijo važiuoti į Gvatemalą dėl saugumo?
– Pasakyčiau, kad Gvatemala labai pasikeitė per paskutinius metus. Turbūt Lietuvoje irgi išgyvenome laikotarpį, kai ieškojome, kaip gražiai save pristatyti. Patys jautėme, kad praėjo šitiek metų, o mes dar jaučiamės kažkokie postsovietiniai, nors iš to jau lyg ir išsivadavome.
Gvatemala nemoka apie save gražiai kalbėti. Buvo labai prastos valdžios, prasti Turizmo departamento vadovai. Dabar yra naujas vadovas – pažiūrėsime, ką padarys. Iš esmės Turizmo departamentas nemoka gražiai reklamuoti Gvatemalos. Gražiai ją reklamuoja žmonės, kurie atvažiuoja čia, pabūna, pamato, jiems patinka ir tada jie rekomenduoja kitiems.
Visą laiką dėl saugumo iškyla klausimas prieš važiuojant, nes labai dažnai atvykti nusprendę žmonės yra gąsdinami kitų. Aš visą laiką sakau: jeigu jausitės nesaugiai – pasakykite man, neturi būti tokių dalykų.
Tikrai žmonės nesijaučia nesaugiai, pati matėte keliaudama. Jie išeina vakarais vaikščioti po miestelius. Žinoma, jei viešbutis yra miestelio pakraštyje – liksi viešbutyje. Dauguma gražių miestelių labai draugiški, po juos galima saugiai vaikščioti. Per mano laiką gyvenant čia nei man, nei mano turistams nėra nieko nutikę. Aš ir pati jaučiuosi saugiai visą laiką. Ir po kiekvieno turo išvažiuodami turistai patvirtina, kad jautėsi saugiai.
Gvatemala nemoka apie save gražiai kalbėti.
Aišku, yra tam tikrų vietų ar situacijų, kur kažko gali būti, bet tai daugiausia susiję su sostine, nes Centrinėje Amerikoje būtent dideliame mieste tau gali kažkas atsitikti.
Bet vėlgi, čia nėra taip, kad išėjus sostinėje į gatvę tave būtinai kažkas užpuls. Gvatemala 1996 m. baigė savo pilietinį karą ir pirmi 10 metų nuo 1996 iki 2004 m. buvo sudėtingi. Pokarinėse valstybėse visada būna nusikalstamumo pakilimas, daug baimių, daug agresijos. Bet tie laikai jau praėjo.
Tai jau beveik 30 metų po pilietinio karo. Jau gimė naujos kartos, kurios augo jau po karo. Gvatemalos žmonės tikrai nėra agresyvūs, jie labai ramūs. Absoliučioje daugumoje vietų yra saugu, galima pasivaikščioti ir vakare. Keliaujame saugiai.
– O Lietuvos nepasiilgstate?
– Galbūt kartais pasiilgstu žmonių, vietų, momentų, akimirkų. Apskritai nesu nostalgiška. Jeigu mane kankintų nostalgija – seniai būčiau grįžusi į Lietuvą. Nematau prasmės kankintis kažkur už jūrų marių. Juolab, kad Gvatemala nėra ta šalis, į kurią žmonės migruoja dėl pinigų ar ekonominių dalykų.
Išmokau gyventi šiuo momentu, šitoje vietoje ir man yra gerai. Aš stengiuosi nesiilgėti kažko, kas jau įvyko ar galbūt dar įvyks. Mėgaujuosi kasdiena. Būdama gide turiu mokytis mėgautis tuo, ką matau, nes važiuoju per tuos pačius objektus ir būna, kad atbunka smegenys. Turi išmokti matyti tą momentą ir gėrėtis juo, ta diena, nesikoncentruoti į pasiilgimus.
Būdama gide turiu mokytis mėgautis tuo, ką matau.
Aišku, turiu žmonių, kurių labai pasiilgstu. Pavyzdžiui, dabar mano vyresnioji dukra gyvena Lietuvoje, ji neseniai tapo pilnamete ir aš jos siaubingai pasiilgstu, gal norėčiau ir dažniau į tą Lietuvą važiuoti nei galėčiau – vien dėl to, kad ją pamatyčiau. Bet stengiuosi to nedaryti. O šiaip normalu, kad ateina kažkoks ilgesys akimirkoms, žmonėms, vietoms. Kartais prisimeni kažką... Vilnių ar pavasarį...
