Į Indiją palaipioti uolomis 2: avarijos ir karališkas priėmimas vietinio namuose

Daugiau skaitykite Arūno Kamandulio dienoraštyje: http://www.painislove.lt/

 

 Po poros valandų važiavimo pasiekėm Rothang La (3978 m) perėją. Išvertus pažodžiui reiškia „Lavonų krūva“. Toks pavadinimas duotas dėl šimtų ant perėjos sušalusių keliautojų. Tačiau ir šiais laikais kelias pareikalauja aukų. Važiuodami į priekį matėme vieną nuvirtusią fūrą ir visiškai išsitaškiusią lengvąją. Pagalvojom, kad jau turbūt senai guli, pasirodo – tai pastarųjų dienų įvykiai. Važiuodami iš kalnų atgal jau matėme kitas dvi nuo kelio nulėkusias fūras – įprastas vaizdelis siauroje, vingiuotoje, kartais asfaltuotoje, nuošliaužų plaunamoje autostradoje.

 

Tik pervažiavus perėją Cyrill paklausė vairuotojo, ar negalėtų įjungti „some real deal indian music“. Patenkintas vairuotojas paleido savo playlistą, kuris prasidėjo Bolivudo šedevrų klasika, perėjo prie indiško poproko ir galiausiai užbaigė regatonu.

Linksmai linguodami riedėjom toliau, kol mus sustabdė į vidurį kelio išėjęs visiškai persigandęs baltasis: „OMG! Did you come from Rothang pass??? Is the road good?“ Atsakėm, kad viskas gerai, ir pagalvojom, kad, palyginus su dabartiniu keliu, turisto laukia smagus pasivažinėjimas per perėją.  

Paskutinė stotelė

Pakelėje sukirtę po lėkštę momo koldūnų, popiet pasiekėm Urgos kaimelį esantį Miyar slėnio pradžioje. Įvažiuojant į Urgos visi privalo užsiregistruoti patikros punkte, pasirašyti storame žurnale ir patvirtinti, kad neturi satelitinių telefonų, kurie Indijoje draudžiami (nebent gautum specialų valdžios leidimą).

Urgos apsistojom pas Gopalą – vieną svarbesnių kaimo vyrų, valdantį daug derlingos žemės ir organizuojantį tiltų bei kelių statybą. Žodžiu, bičas kietas! Sakė jam dirba keliasdešimt nepaliečių už 5 dolerius per dieną.

Laimingos kalnų moterys

Išėję pasivaikščioti sutikom Gopalo šeimą renkančią žirnių derlių. Paauglė dukra ir brolio žmona tiesiog ant nugaros užsimesdavo maišus sveriančius apie 45 kg ir ramiausiai visą dieną nešiojo į kalniuką.

Cyrillas irgi nusprendė pamėginti – jam sekėsi truputį sunkiau. Užnešęs vieną maišą nieko nesakė, bet galėjai matyti pagarbą jo akyse.

Susidarė įspūdis, kad dirba ten tik moterys, vaikai ir senukai. Matėm, kaip močiutės su šlepetėm neša gigantiškus šiaudų ryšulius vieną po kito.

Geriausias sezonas – žiema 

Išsiaiškinom, kad darbo kalnuose yra tik šiltuoju metų laiku. Kai užsninga kelius, vienintelė susisiekimo priemonė lieka malūnsparnis, atskrendantis dukart per mėnesį su maisto atsargomis.

Gopalas pasakojo, kad jam labiausiai patinka žiema – tada jie tik geria, šoka ir žaidžia kortom. O laimingos moterys audžia užklotus ir kilimus  

Soti indiška vakarienė

Kiekvienuose namuose yra didelis kambarys su pečiuku per vidurį ir čiužinukais prie sienų, skirtas svečiams priimti. Tokiame kambaryje Gopalo namuose praleidom daugiausia laiko. Vakarienei gavom roti paplotėlių, sabdži daržovių ir lešių troškinio – dal. Valgyt gali, kiek lenda, atrodo, kad moterys niekad nenustos nešti papildymų, jei primygtinai nepaprašysi.

Po vakarienės Gopalas pasiūlė paragauti vietinio vyno. Tiksliau, tai būtų galima pavadinti samane. Gedui, šis gėrimas visai netiko, o mes likę skiedėm vandeniu ir smagiai pavakarojom.

Prieš perkant patikrinti, ar geras daiktas, galima labai paprastu būdu. Tereikia pamerkti pirštą į gėrimą ir mėginti uždegti: jei dega – geras, jei nedega – šūdas.

Dieną, kai grįšime iš kalnų, Gopalas prižadėjo suorganizuoti „Big Party“.

Antro aukšto „tualetas“

Prieš miegą, pamatęs, kad einu į lauko tualetą, Gopalas paklausė: „For small or big?“ (angl. „Didelio ar mažo?“) Išsiaiškinęs, kad tik mažo, pasiūlė eiti į antro aukšto „open toilet“ (angl. „atvirą tualetą“) – balkone.

Visi vyrai miegojom vienam kambary, moterys kitame. Lovos buvo trumpokos ir kietokos, bet miegas labai saldus. 

Laukite tęsinio!