Pirma kelionės diena prabėgo važiuojant per Lenkiją, ir jau vakarop pasiekėme Tatranska Kotlina kaimelį Slovakijoje. Apsistojome „Kolba“ pensionate, kur vos spėję atvykti buvom susodinti prie vakarienės stalo (pasirodo, vos nepavėlavom – po 10 min. būtų užsidariusi virtuvė).
Valgėme guliašą su bruknių padažu, įvairias sriubas, ant grilio keptus šonkauliukius – viskas buvo labai skanu. Apsigyvenom kambariuose ir sutarėm pailsėti. Ryt anksti prasidės žygis po kalnus.
Antrą kelionės dieną atsikėlėme gana anksti – Saulė jau senokai patekėjusi, dangus be debesėlio, reikia susidėti daiktus 4-ių dienų žygiui, papusryčiauti ir nedelsti išeiti. Oras, atrodo, bus puikus, nors niekada negali būti tikras – čia juk kalnai.
Su nakvynės vieta atsisveikinome apie 8.30 val. Pagal žemėlapį, mūsų laukia 3,30 val. žygis, bet iš patirties galima sakyti, kad eisim mažiausiai 5 val. (pirma diena ėjimo, skirtinga grupė, kai kas – pirmą kartą kalnuose).
Taigi, žygis prasidėjo 760 metrų virš jūros lygyje, pirmas sustojimas – „Plesnivec“ kalnų namelis (1290 m virš jūros lygio), kurį pasiekėme po gerų 2,5 valandų. Papietavom, suvalgėm sūrio kepsnius ir toliau žygiuojame žaliai pažymėta kalnų trasa iki Baltojo ežero.
Oras tikrai pasitaikė puikus, einant kalnų slėniais net per karšta – teko dažnai stoti atsigerti, nusišluostyti prakaito. Kuprinės irgi ne iš lengvųjų – juk atrodo, kad visko reikės, tai prisidėjom ne mažai ir rūbų, ir maisto užkąsti, vandens. Kadangi pirma nakvynė davė tik čiužinius, buvom pasiėmę ir miegmaišius.
Dar po 2,5 valandų pasiekėme Didįjį Baltąjį ežerą (1615 metrai virš jūros lygio) ir su malonumu braidėme po jį kalbėdamiesi su vietinėmis antimis. Užkandome, kas ką turėjom, pagulėjome Saulės šildomoje pievelėje, ir vėl kuprinės ant pečių – pagal mūsų tempą dar gera valanda kelio iki nakvynės vietos – namo prie Žaliojo ežero („Chata pri Zelenom plese“).
Miškingos vietos po truputį retėjo, vis dažniau ir arčiau išlindo kalnų uolynai su viena ar kita didesne viršūne. Kai jau mūsų grupės keliautojų veiduose matėsi nuovargis ir nuo Saulės, ir nuo ėjimo bei kuprinių spaudžiamų pečių, maršruto šlaito apačioje pamatėme nakvynės vietą – Žaliojo ežero namelį, kuris atrodė toks ramus, įsikūręs and ežero kranto ir apsuptas kalnų viršūnių.
Nors einant šios dienos maršrutu sutikom tik vieną kitą žmogų, tačiau nakvynės vieta buvo pilna žmonių. Pasirodo, čia ne tik turistai nakvoja, bet ir alpinizmo bei techninio lipimo stovyklautojai, kurie gyvena savaitę ar ilgiau ir su profesionaliais instruktoriais atlieka techninius kopimus naudodami specialią įranga.
Po beveik 7 val dienos pasivaikščiojimo kuprines dėjome į šalį, užsisakėme vakarienę, apžiūrėjome nakvynės vietą, kur klosime miegmaišius. Nakvojome šalia pagrindinio namo esančio pastato palėpėje, kur suklota apie 30 minkštų čiužinių. Taip pat dar sužinojome, kad pagrindiniame name yra įrengti dušai. Tikra prabanga.
Grožėdamiesi vaizdais ir besileidžiančia Saule pavakarieniavome, be jokių skatinimų greitai nusiprausėme ir susisukome į lovytėmis tapusius miegmaišius.
Ankstyvas trečios dienos rytas. Bruzdėjimas prasidėjo prieš 6 val. Kadangi nakvojančių buvo pilnut pilnutėlė palėpė, prabudusių akys sakė, kad poilsio buvo ne per daugiausia. Tačiau išėjus į lauką ir pamačius rytinės Saulės nušviestas kalnų viršūnes, spinduliuojantį ežerą, nuotaikos pagerėjo, visi atsigavo. Papusryčiavom, susivyniojom miegmaišius, kuprinės – ant pečių, ir vėl į kelią -toliau per kalnus.
Laukė pirma aukštesnė perėja – Svištovkou perėja, kuri yra 2037 m virš jūros lygio. Taigi turėjome pasikelti gerus 500 metrų. Ir tai – visai netrukus palikus nakvynės vietą. Vis kylant aukštyn debesų daugėjo, vėjas stiprėjo, teko išsitraukti ir lietpalčius pradėjus krapnoti lašams iš mus pasivijusių debesų. Bet trumpam.
Kuo aukštis didėjo, tuo mūsų sustojimai darėsi dažnesni – fotosesijos užėmė vis daugiau laiko. Vis mažiau medžių, daugiau uolų, didesni vaizdai į mums po kojomis likusius slėnius. Ir pagaliau – perėja pasiekta. Verčiamės į kitą kalno pusę, o ten – tamsoki debesys, tolimoje slėnyje matėsi, kaip lyja su purslais, vėjas stiprėja.
Išsitraukėme megztukus, striukes nuo vėjo ir leidomės. Mūsų nakvynės vieta – už 3,.5 val. kelio. Eidami žemėlapyje raudonai pažymėtu maršrutu buvome užklupti trumpalaikio lietaus su vėju, bandėme slėptis po lietpalčiais, bet čia pat išlindo saulė. Taip, kalnuose oras permainingas. Štai pasimatė mūsų sustojimo vieta, kur pietausime – Skalnata kalnų namelis.
Šio namelio savininkas yra šerpas rekordininkas. Į vieną kalnų namelį yra užnešęs krovinį, kuris svėrė virš 200 kg. Ir tai buvo prieš gerų 20, jei ne 30 metų, kai dar kuprinės buvo tokios, kokios buvo. Buvę kalnuose ir nešę kuprines ant pečių gali įsivaizduoti, kas tai per skaičiai. O šis vyras, dabar jau senukas, iki šiol sukasi kalnų namelyje – apsivilkęs vilnonį megztuką apžiūri, ar viskas gerai lauke, įeina į vidų, padeda kavinėje pavalyti stalus, vėl kažkur dingsta ir atsiranda kitoje namelio pusėje. Įdomu stebėti.
Užkandę, sušilę, nusprendėme, kad sėdėti daugiau negalim, nes reiks nakvoti neplanuotoje vietoje. Jauniausia keliautoja sako: „Stojamės ir einam“. Kaip neklausysi... Stojomės, „pasunkėjusias“ kuprines dėjomės ant pajautrėjusių pečių, ir į kelią. Mūsų laukė geros 1,5 val. kelias iki nakvynės vietos – Zamkovskeho kalnų namelio (vieno didžiausių kalnų namelio Aukštuosiuose Tatruose).
Eidami Kalnų slėniu sutikome vietinę gyventoją – lapę. Tai įspūdis ne tik jauniausiai mūsų grupės keliautojai, bet ir suaugę ėmė minutės pertraukėlę susipažinimui, fotosesijai.
Kaip ir planavome, nakvynės vietą pasiekėme laiku. Dušai vėsūs. Kai kurie komandos nariai sugebėjo išsimaudyti po šiltu vandeniu, bet daugumai teko gan vėsi vandens temperatūra. Nieko blogo – bus ramus miegas. Kaip ir praeitą vakarą, taip ir šį, po vakarienės gulėmės nesulaukę 22.00 valandos.
Prabudom prieš 7.00 val. Pasirodė, mes vieni pirmųjų atsikėlėme. Bet po truputį išjudinom ir kitus. Vaizdas pro langą Saulės nežadėjo. Kol papusryčiavome, lietus įsismarkavo. Teko po pusryčių luktelėti, kad „dušas“ lauke aprimtų.
Išsitraukėm striukes, lietpalčius ir ruošėmės – laikas seko, turėjom eiti. Lietus aprimo, liko tik krapnojimas – startuojam! Ketvirta kelionės diena ir trečia diena kalnuose žadėjo būti sudėtingiausia visais atžvilgiais. Tiek maršruto, tiek oro sąlygomis.
Klausimas „ar įveiksim maršrutą?“ neiškyla, iškyla – „kaip mes šį maršrutą įveiksim?“. Su protarpiais jau krapnojo kokią valandą. Iki pirmo rimtesnio sustojimo – Teryho kalnų namelio (kuris yra vienas iš aukščiausiai įsikūrusių kalnų namelių Tatruose – 2015 m virš jūros lygio) – likus geram pusvalandžiui, sužinojome, kas yra ir lietus, ir atšiaurus vėjas, debesys aplink mus.
Suaugę išsakė mintis, kad ne koks oras, o jauniausia mūsų grupės keliautoja (pirmą kartą nuo kelionės pradžios) pasiskundė, kad „tas lietus galėtų ir dingti“. Gal ir būsim išklausyti... bet pirmiausia turėjom pasiekti Teryho kalnų namelį.
Viršijus 2 kilometrų aukštį, drėgnos pirštinės nebepadeda sušilti rankoms, todėl nusiėmėme, ir rankas šildėme sausais rankogaliais prieš save jau matydami kalnų namelį.
Įėjom, nusimovėm batus, į antrą aukštą lipom tik su kojinėmis. Čia šilta, kvepėjo maistu, patogu susėsti ant suolų. Suvalgius šiltos sriubos, išgėrus kakavos, išsitraukus savo sumuštinius, pradžiuvus ir pailsėjus, šypsenos grįžo į veidus. Lauke rimo vėjas, beveik nebelijo – buvom išklausyti, nes mūsų laukė sudėtingiausia šio viso žygio atkarpa.
Palikę už savęs Teryho kalnų namelį ir tris jį supančius ežeriukus artėjom prie Priečne perėjos (Priečne sedlo – 2352 metrai virš jūros lygio). Priėjome, apžiūrėjome – prieš mus kalnų siena kokių 40-50 metrų aukščio, į pagalbą kopimui pritvirtintomis grandinėmis.
Traukėm apraišus, karabinus, kad galėtume saugiai pririšti mūsų jauniausią keliautoją. Iš suaugusių pasigirdo kalbos, kad „jei būčiau žinojęs, kažin ar būčiau „pasirašęs“ šiam žygiui“. Viens, du, penkiolika, šimtas penkiolika... ir visi ant perėjos. Aukštis 2352 m pasiektas. Visi laimingi, o svarbiausia – saugūs.
Nuo perėjos parodėme, kur mūsų laukia nakvynė – Zbojnicka kalnų namelis jau matosi, bet iki jo dar kelio galas kokiai 1,5-2 valandoms. „Vertėmės“ į kitą kalnų pusę – nusileidimas lengvesnis, oras gerėjo, pasirodė Saulės spinduliai. Mes – ir vėl dar vienoje nakvynės vietoje.
Kadangi kalnų namelis stovi beveik 2 km aukštyje, apie dušus čia niekas negalvojo. Jei nori, gali nesiprausti, o jei nori nusiprausti – vandenukas teka iš ežero per vamzdžius į kriauklę. Nusiprausėm. Šiandien miegosim lovose.
Penktas kelionės rytas – saulėtas, gražus, vėl geras oras. Pusryčiavom, kuprinės jau lengvesnės, nuotaikos puikios, jokio sunkumo einant, nes nemažai įveikta prieš tai. 3 valandos kelio, ir mes jau nusileidę prie gražiųjų kalnų upės krioklių. Atsisėdę, atsigulę, atsitūpę klausėmės vandens šniokštimo.
Apsižvalgius aplink ir pamačius, kiek žmonių, galėjome pasakyti – sveiki sugrįžę į civilizaciją. Dar 20 minučių kelio, ir Bilikovo kalnų namelyje valgėme keptą sūrį, gėrėme „Koffola“. Užkandę sėdome į funikulierių ir leidomės į Stary Smokovec kaimelį.
Pasivaikščiojome po miestelį, ir žinoma, kaip be atsipalaidavimo terminiuose baseinuose? Pailsėję terminiuose baseinuose grįžome į Tatranska Kotlina kaimelį, pirmos nakvynės vietą. Čia nakvojome ir paskutiniąją.
Prie vakarienės stalo buvo pakeltas tostas – „už super kelionę, susipažinimą su kalnais ir visus keliautojus – nuo jauniausio iki vyriausio“.
Rytoj ryte – į Lietuvą. Bet kaip ir kiekvienais metais, mes čia sugrįšime kitąmet. Į kalnus, kurie yra visokie – ir žemi, ir aukšti; ir šalti, ir šilti; ir saulėti, ir debesuoti; ir labai gražūs, ir atšiaurūs. Mes čia sugrįšime kartu ir kiekvienas atskirai.
