Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Dar prieš dvejus metus rašiau apie apleistą, tačiau nepamirštamą Birželių dvarą (Radviliškio r.), dalijausi stebinančiomis Vileikių „dvarininko“ istorijomis (Radviliškio r.), o šiandien norėčiau papasakoti apie dvarą, kuris nuo minėtųjų yra nutolęs beveik tiesia liniją į pietus, tačiau jau esantis kitame, kaimyniniame rajone, kuris gali pasigirti puikių dvarų gausybe, nors, deja, tarp tos gausybės prižiūrima tik nedidelė dalis.
Kalbu apie Kėdainių rajoną. Apie šio krašto istorinį, kultūrinį ar kitokį paveldą būtų galima kalbėti valandų valandas. Atrodo, kad čia vos ne kiekvienas didesnis miestelis turėjo ar tebeturi savo dvarelį, nors per pastaruosius metus bent keli (ir bene patys įspūdingiausi mūriniai dvarų rūmai) pleškėjo liepsnose.
Kita vertus, to paties Kėdainių rajono Vincgalio kaime stovi vieni puošniausių šalies medinių dvarų rūmų (tiesa, jei jau iš medžio – jie dažniausiai vadinami tiesiog ponų namu). Turbūt netikėtai šį pastatą pirmą kartą pamačiusiems net atvimpa žandikaulis. Prisipažinsiu, panašiai buvo ir man.
Turbūt netikėtai šį pastatą pirmą kartą pamačiusiems net atvimpa žandikaulis.
Tokį įvairiausiais drožiniais išdabintą prieangį ar skliautus vargiai kur dar pavyks atrasti. Įdomu ir tai, kad apie šį dvarą išliko labai mažai istorinių faktų. Žinoma tiek, jog medinis dvaras Vincgalyje buvo pastatytas XVIII a. Dvarininkas Mykolas Guscevičius prie jo įrengė priestatą, o 1863–1866 m. sūnus Juozapas jį dar papildė.
Sunku pasakyti, ar nuostabūs drožiniai atsirado prieš Antrąjį pasaulinį karą, ar anksčiau, tačiau verta pastebėti, kad vėliau paprastu daugiabučiu virtę rūmai nebuvo nugyventi, nes dalis papuošimų liko iki mūsų dienų.
Dar ne taip seniai Vincgalio dvaro rūmai atrodė kiek niūriau – buvo pablukusios žalios spalvos ir turėjo tik dalį to grožio, kokį regime dabar. Neabejotinai už šio dvarelio prikėlimą naujam gyvenimui Kėdainių krašto žmonės turėtų būti dėkingi dabartiniams jo šeimininkams.
Į Vincgalį yra tekę važiuoti iš visų pusių, bet, norintiems čia atvykti pirmą kartą, rekomenduočiau link šios vietos sukti nuo Dotnuvos tilto, mat būtent šiame vieškelyje atsiveria neįtikėtino ilgio beržų alėja, kuri taip pat tikrai verta sustojimo ir pasigėrėjimo.
Vincgalys tik dar kartą patvirtina, kaip dažnai geriausi dalykai yra ten, kur žmogus net neįsivaizduoja esant.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
