Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Net neabejoju, kad visiems, kurie bent minimaliai domisi šalies architektūriniu paveldu, šis dvaras yra tikrai žinomas. Deja, daug metų buvęs vienas iš gražiausių ir prabangiausių Lietuvos dvarų, pastaraisiais dešimtmečiais jis atrodo išties melancholiškai.
Gerai pamenu, kai pirmą kartą į šią vietą atvykau 2015 m. Mintys klaidina ir sako, kad pirmoji pažintis su Belvederiu buvo neseniai, tačiau, pažvelgus į šiandienos datą, supranti, kad nėra nieko rūstesnio už laiką.
2023-iaisiais šios įspūdingos dvaro sodybos šešėliuose teko slampinėti antrąkart. Per tiek metų pastatų būklė neatrodo reikšmingai pasikeitusi, nors buvo matyti tam tikrų rūmų tvarkymo darbų pėdsakų. Vienur – pamestos plytelės, kitur – kažkokios lentos, lyg ir pakeisti kai kurie rūmų langai, tačiau daug kur jų dar trūksta.
Bene labiausiai šįkart pradžiuginęs dalykas – iš krūmynų glūdumos išvaduoti kiti dvaro sodybos pastatai, tarp kurių buvo tais 2015 m. neaplankyta, už 200 m nuo dvaro rūmų, šiaurės rytinėje sodybos dalyje stovinti Belvederio dvaro sodybos koplyčia.
Būtent ji ir buvo naujausios kelionės į Belvederį tikslas. Dvaro sodybos parke stūksančioje koplyčioje buvo laidojama didikų Burbų giminė. Ši koplyčia iškilo XIX a. pabaigoje, tiesa, 1992 m. pastatas remontuotas-restauruotas, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vėl traukdavęs ne visada gero linkinčius asmenis.
Geriau apžiūrėjus matyti, kad ant koplyčios sienų išliko kai kurie stilizuoti augaliniai reljefiniai motyvai, o virš durų – buvusių Belvederio dvarininkų Burbų giminės herbas, vaizduojantis skydą ir karūną su plunksnomis, apjuostus lotynišku užrašu „Justitia supremum lex esto“ (liet. Tegul teisingumas yra aukščiausias įstatymas).
Istorizmo neogotikos architektūros stiliaus koplyčios galinėje pusėje yra įėjimas į laidojimo rūsį. Žinoma, palaidotųjų ten nematyti – tik tuščios 2 aukštais sienose išmūrytos karstams skirtos angos.
Kodėl pirmiausiai pradėjau pasakoti apie koplyčią? Dėl jau minėto tankiais krūmais suaugusio parko daug metų čia apsilankiusieji jos tiesiog nepastebėdavo. Visų dėmesys nukrypdavo į kadaise prabanga dvelkusius Belvederio dvaro rūmus, už kurių stačiu šlaitu žemyn galima nudardėti į Nemuną.
Vaizdingas nuo šios vietos atsiveriantis peizažas lėmė ir Belvederio pavadinimo atsiradimą – „puikus reginys“ itališkai – „bel veder“. Reikėtų paminėti, kad iki pastatant dvaro rūmus vietovė buvo vadinama Padubysiu.
Sakoma, kad iki tol Belvederio dvaro rūmai buvo tarsi pavyzdys kitiems dvarininkams.
XIX a. pradžioje Tiškevičiai pardavė Padubysio dvarą ir palivarką didikams Burboms. Norėdamas įkurti savo giminės garbės ir turtų vertą rezidenciją, XIX a. viduryje Panevėžio bajorų maršalka Kletas Kazimieras Burba pagal itališkų Toskanos vilų pavyzdį pastatė įspūdingus Belvederio rūmus.
Burbų šeimininkavimo laikotarpiu dvare klestėjo ekonominis ir kultūrinis gyvenimas. Šie didikai Belvederyje turėjo sukaupę didžiulę biblioteką ir archyvą, kurie Pirmojo pasaulinio karo metu buvo sunaikinti, o pats dvaras nusiaubtas ir išgrobstytas. Sakoma, kad iki tol Belvederio dvaro rūmai buvo tarsi pavyzdys kitiems dvarininkams.
1922 m. Kauno apskrities Žemės tvarkytojo sprendimu nuspręsta išparceliuoti Belvederio dvarą, tuomet baigėsi jo kaip ūkinio vieneto egzistavimas. Žemė atiteko bežemiams, mažažemiams, savanoriams, dvaro pastatai – valstybei.
Po to Belvederyje buvo įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla, 1926 m. – aukštesnioji pienininkystės ir gyvulininkystės mokykla. Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė Pienininkystės technikumas, vėliau – Žemės ūkio technikumas. 1969–1971 m. Belvederyje veikė bitininkystės ir sodininkystės meistrų mokykla, 1971 m. dvaras perduotas Mičiūrino sodininkystės tarybiniam ūkiui.
Po 2005 m. privatizacijos Belvederio dvaras nebuvo prižiūrimas ir pradėtas niokoti. 2019 m. savininkas pasikeitė.
Pamenu, kai pirmąkart čia vaikštinėdama sutikau odiniais drabužiais ir plieniniu žirgu atvykusį inteligentišką vyriškį. Jis papasakojo apie Belvederio dvaro sodybos skaičių magiją: rūmuose – durų tiek, kiek metuose mėnesių, langų – tiek, kiek metuose savaičių, laiptelių nuo aukšto šlaito – tiek, kiek metuose dienų...
Visko gali būti, pamaniau. Gal ši idėja Belvederio didikų duoklė laikui – gal tai padės gyvuoti, gal padės išlikti?..
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
