Apie tai, kaip į pensiją išėjusi lietuvių pora susiruošė vykti į kelionę aplink pasaulį, skaitykite čia
Patekus į naują dar nematytą šalį, norisi kuo daugiau pamatyti. Nuolatos reikia spręsti dilemą: ar siekti kuo daugiau pamatyti ir sužinoti, ar fiksuoti tai, ką patyrei. Vienu metu visko padaryti neįmanoma. Kad ir šiandien. Atrodytų, „laisva“ diena: plaukimas Panamos kanalu (nėra išlipimo į uostą). Bet negi sėdėsi kajutėje, kai laivas plaukia per visų laikų jūrų inžinerijos stebuklą.
Taip visa diena ir praėjo belakstant po denius ir bežiūrint bei befiksuojant praplaukimus per kanalo šliuzus ar stebint ir fotografuojant nuostabius vaizdus iš abiejų laivo pusių. Visas „Magnificos“ kruizinio laivo praplaukimas Panamos kanalu iš Kulono uosto Atlanto vandenyne į Ramųjį vandenyną (Panamos įlanką) truko beveik visą dieną (apie 11 valandų).
Inžinerijos stebuklas
Trumpai – apie Panamos kanalą. Panamos kanalas pradėtas statyti 1905 m, o eksploatuoti – 1914 m. Tuo metu buvo įrengi trys šliuzai. 2007 m. įrengtas naujas kanalas su dviejų šliuzų sistema. Kanalo ilgis sausuma, t.y. nuo kranto linijos Atlanto vandenyne iki kranto linijos Ramiajame, yra 65 km, o, įskaitant pagilinimus abiejų vandenynų įlankose, – 82 km.
Plaukdama kanalu „Magnifica“ buvo pakelta į 28,3 m lygį (kai plaukė dirbtinio Gatuno ežero farvateriu). Greitis plaukiant nuo šliuzo iki šliuzo – apie 15 km/val. Šliuzus sudaro trys kameros, kurių ilgis – 304,8 m, plotis 33,5 m ir gylis – 25,9 m. Beje, Panamos kanalo šliuzų plotis ir lėmė dabar statomų „Panamax“ tipo laivų plotį – 32,3 m. O „Magnificos“ plotis kaip tik toks ir yra. Kiekvieno šliuzo kameras uždaro ir atidaro dveji suveriami geležiniai vartai, kurių storis – 2 m, o svoris – nuo 353 iki 662 tonų. Vartų skydus suka galingi elektros motorai.
Taigi, plaukiant šliuzu, atstumas nuo „Magnificos“ borto iki šliuzo sienos buvo tik 60 centimetrų! Įsivaizduojate, koks reikalingas laivo plaukimo šliuzu tikslumas, kuris, pasirodo, užtikrinamas vandens srautų jėga. Laivus per šliuzus buksyruoja galingi lokomotyvai, važiuojantys šliuzo krantais. Buvo labai įdomu stebėti, kaip plaukiant šliuzu abu „Magnificos“ bortus nuo šliuzo sienų per visą beveik 300 m. laivo ilgį skiria tik keliasdešimt centimetrų vandens juostelės.
Beje, kanalo šliuzų kameroms užpildyti naudojamas gėlas vanduo (kad jūros vanduo negadintų technologinių įrenginių). 2016 m. naujajame kanale įrengti didžiuliai baseinai, kurie leidžia pakartotinai naudoti iki 60% vandens. Tuo metu senieji šliuzai vieno laivo praleidimui per kanalą sunaudoja iki 197 milijonų litrų vandens. Kad užpildytų vieną apie 101 000 kubinių metrų talpos kamerą, užtenka aštuonių minučių. Buvo įdomu stebėti, kaip per 8 minutes laivas pakyla į keliolikos metrų aukštį.
Tačiau stebino ne tik „Magnificos“ ir kitų laivų plaukimas kanalu bei kanalo technologinių įrenginių veikimas. Plaukdami kanalu žavėjomės pro šalį slenkančiais gamtos vaizdais: Gatuno ežero salomis ir pakrantėmis, krantuose augančiais atogrąžų miškais. O mums išplaukiant iš kanalo, sužavėjo Panamos miesto dangoraižių panorama.
Ar verta pirkti ekskursijas?
Tačiau grįžkime prie ekskursijų, t.y. uostų ir jų apylinkių lankymo. Aplankę dešimt uostų (jau dešimt!) įgavome šiokią tokią patirtį. O ta patirtis buvo labai įvairi. Paprasto kruizo metu MSC organizuojamos ekskursijos yra perkamos (iš anksto arba laive). Tačiau pasauliniam kruizui MSC į kruizo kainą įtraukė 15 „nemokamų“ ekskursijų, t.y. penkiolikoje uostų iš 48 jau nebereikia rūpintis, kokią ekskursiją ir pas ką pirkti. Iš dešimties jau aplankytų uostų „nemokamas“ ekskursijas turėjome keturiuose: Malagoje, Funčale, Šarlotėje Amalijoje (Sent Tomo saloje) ir Kartachenoje (Kolumbijoje).
Kai kokiame nors uoste nėra tokios MSC organizuojamos ekskursijos, išeities tenka ieškoti patiems. Prisiskaitę visokių perspėjimų, kad naudotis vietinių turistinių kompanijų ar individualių gidų-taksistų paslaugomis – neatsargu, pirmajame tokiame uoste Filipsburge (Šv. Martyno saloje) ekskursiją pirkome iš MSC. Mat, atsitikus kokiam nors netikėtumui, MSC užtikrina savo organizuojamų ekskursijų dalyvių sugrąžinimą į laivą, o nusipirkus ekskursiją iš vietinių tiekėjų ar šiaip savarankiškai vaikštinėjant, tokių garantijų nebelieka. Pigiausia MSC ekskursija kainuoja apie 50 eurų, o kitos gali kainuoti ir net 150.
Filipsburge nusipirkome vieną iš pigesnių, bet nelabai buvome patenkinti. Labai jau „valdiška“ ekskursija buvo. Net neužvažiavome į garsųjį Šv. Martyno pliažą, pro kurį kelių ar keliolikos metrų aukštyje praskrenda į Filipsburgo tarptautinį oro uostą besileidžiantys lėktuvai. Tuo metu mūsų bendrakeleiviai lietuviai, išlipę iš laivo, susitarė su vietiniu gidu-taksistu už gerokai mažesnę kainą. Ir liko labai patenkinti. Aplankė ir tą žemai praskrendančių lėktuvų pliažą. Tiesa, begaudydami lėktuvus gerokai nusisvilino saulėje...
Taigi, ir mes nutarėme nebeišlaidauti ir kituose uostuose kartu su jau „patyrusiais“ ieškoti vietinių ekskursijų organizatorių paslaugų. Juo labiau, kad pasiūla – milžiniška. Žinoma, taip mes labiau rizikuojame, bet, kaip parodė ligšiolinė praktika, kol kas tokios ekskursijos buvo viena už kitą įdomesnės ir nuotaikingesnės. Kartais gidais tuos mūsų nusamdytus ekskursijų organizatorius vadinti gal būtų ir per drąsu...
Karibų jūros uostuose teko turėti labai įvairių „gidų“: nuo paprasčiausių vairuotojų, nelabai mokančių anglų kalbos, iki įdomių ir linksmų savo miesto ir savo šalies propaguotojų. Žinoma, visi jie nori užsidirbti... Todėl, išlipus iš „Magnificos“, reikia neskubėti, gerai pasidairyti ir pasiderėti. Patartina ir gerai atlikti namų darbus: iš vakaro ar ryte pasitikslinti, kokius įdomesnius objektus reikėtų aplankyti, kokias ekskursijas siūlo MSC.
Nuotykiai Panamoje: sutiktas net prezidentas
Vakar, pavyzdžiui, nusamdėme labai įdomų ekskursijos vadovą. O gal net reikėtų sakyti, kad jis mus nusamdė, nes labai jau energingas ir temperamentingas panamietis mus vakar vežiojo po visą Panamą. Ne, ne Panamą-miestą, bet po Panamą-šalį. Tik išlipus iš laivo Kolone – uoste prie Panamos miesto Kristobalio – prie mūsų prisistatė garsiai ir greitai kalbantis panamietis Rico bei pasiūlė savo paslaugas. Jis nedelsiant pavadino mus savo šeima ir pažadėjo parodyti Panamos kanalą, senąjį ir dar statomą tiltus ir net nuvežti į Panamą-miestą, t.y. pravežti per visą Panamos sąsmauką nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Susigundėme. Juo labiau, kad šį kartą turėjome daugiau laiko negu įprasta.
Prie mūsų ir jau minėtos lietuvių šeimos su dviem vaikais dar prisidėjo pora iš Čekijos, ir mes, šeši suaugę bei du vaikai, sėdome į Rico aštuonvietę „Hondą“ ir leidomės į nuotaikingą kelionę. Rico paaiškino, kad jis yra savanoris gaisrininkas (Panamoje visi gaisrininkai-savanoriai) ir turi turistinę firmą „Rico Tours“. Iš pradžių Rico, naudodamas pažintis, pabandė pravesti mus į draudžiamas vietas, iš kurių galėtume iš arčiau pamatyti kanalą, bet nepavykus pavežiojo pirmyn–atgal keltu ir nuvežė į kitas vietas. Buvo įdomu ir smagu keltis keltu, fotografuoti didžiulį tiltą, statomą per kanalą Atlanto vandenyno pusėje, bet kanalo šliuzų taip ir nepamatėme...
Tada Rico mus vežė į Panamos miestą. Apie 40 km – autostrada, apie 20 – keliu per atogrąžų mišką. Išties labai įspūdinga, kai virš galvų susisiekia mums neįprastų medžių, augančių skirtingose kelio pusėse, lajos. Važiuoji žaliuoju tuneliu. Labai gražus miškas. Artėjant prie Panamos miesto Rico pasakė, kad šiuo metu Panamoje vieši popiežius, todėl gali kilti problemų pravažiuojant miestą. Taip ir buvo: policija mūsų neįleido į naująjį miestą, kurį sudaro daugybė baltų dangoraižių. Dangoraižius vakar matėme tik iš toli (o geriausiai – šiandien plaukdami kanalu).
Mūsų sumokėta 240 dolerių suma – kelis kartus mažesnė negu kainuotų analogiška MSC ekskursija.
Tačiau Rico mus nuvežė į Panamos senamiestį, kuriame matėme ne tik nuostabius rūmus, bažnyčias ir namus, bet ir sutikome daugybę piligrimų, atvykusių į susitikimus su popiežiumi iš įvairių Lotynų Amerikos (ir ne tik) šalių. Visi vaikšto su savo šalių vėliavomis. Teko matyti ir kalbėtis su piligrimais net iš Portugalijos. Beje, jie manė, kad ir mes – piligrimai.
Vakar buvo diena, kai buvo rengiamasi vakariniam popiežiaus susitikimui su jaunimu. Mieste tvyrojo šventinė nuotaika, iš senamiesčio girdėjome, kaip už upės naujajame mieste gaudžia šimtatūkstantinė minia. Kai priėjome prie Panamos prezidento rūmų, Rico paklausė, ar nenorime paspausti rankos jų prezidentui. Pagalvojome – juokauja. Bet Rico greitai susitarė su apsauga, ir mes jau prezidentūros kieme bandėme prisijungti prie didelės grupės piligrimų, kurie sveikino ant prezidentūros laiptų išėjusį prezidentą.
Kai aš vienas iš pirmųjų priėjau prie laiptų, prezidentas jau pradėjo savo atsisveikinimą ir rengėsi grįžti į rūmus. Gaila, kaip tik tuo metu išsikrovė mano telefonas ir aš nespėjau jo nufotografuoti... Nors mačiau jį už keleto metrų nuo manęs. Dar Panamos senamiestyje pamatėme paminklą kanalo statytojams prancūzams, kurie kanalą buvo pradėję statyti anksčiau už amerikiečius, bet beveik visi išmirė nuo maliarijos ir geltonojo drugio.
Grįžtant Rico mus pravežė Ramiojo vandenyno pusės tiltu per kanalą. Reikia nepamiršti, kad tiltai per kanalą turi būti labai aukšti, t. y. kad galėtų praplaukti laivai, kurių aukštis – iki 58 m. Todėl tiltai atrodo įspūdingai: tiek žiūrint iš šalies, tiek plaukiant pro jų apačią.
Aplankę Panamos miesto senamiestį, tais pačiais keliais apie 17 val. sėkmingai grįžome į Kolono uostą ir radome mūsų belaukiančią „Magnificą“ – savo namus (vos neparašiau – „ant ratų“). Kelionės pabaigoje Rico išsireikalavo „arbatpinigių“, t.y. didesnio užmokesčio negu buvo suderėta ryte (buvome suderėję – 200 dolerių). Tačiau vis tiek mūsų sumokėta 240 dolerių suma – kelis kartus mažesnė negu kainuotų analogiška MSC ekskursija.
Taigi, Panamą ir jos garsųjį kanalą per tas dvi dienas pažinome labai neblogai.
Nebelieka laiko laivui
Uostų lankymo dienomis iš esmės keičiasi dienotvarkė. Savo rytinę mylią (mylias) jau tenka „atvaikščioti“ nebe laive. Nebėra kada ir į koncertus ar barus vaikščioti. Įprastai į naują uostą laivas įplaukia apie 6 ar 7 val., ir iš laivo paprastai galima išeiti apie 7–8 val. Ekskursija paprastai trunka 3–4 val. (jeigu su poilsiu pliaže, tai pora valandų ilgiau). O kai kuriose šalyse ekskursija trukdavo ir visą dieną (iki 8–10 val.) Taigi, grįžus į laivą, laiko iki vakarienės (18 val.) lieka nebe labai daug.
O grįžtame tai jau gerokai pavargę, ypač jeigu tenka daugiau pavaikščioti ar – „papoilsiauti“ pliaže. Arba, jeigu dar kokią avantiūrą, kaip nardymas su kauke, ar tolimesnę kelionę į šalies gilumą, kaip Rico, mums pasiūlo. O po vakarienės reikia ruoštis kitai dienai – susipažinti su uosto, prie kurio artėjame, įžymybėmis ir apsispręsti, ką lankyti, kokios ekskursijos ir kokio gido ieškoti. Ir taip keturias ar penkias dienas iš eilės. Tada plaukimo jūra dienos lauki kaip atokvėpio. Dabar tokia diena nusimato rytoj...
Todėl uostų lankymo dienomis naudotis laivo siūlomais pasilinksminimais lyg ir nebelieka nei laiko, nei didelio noro. Nors, kaip matome, kiti mūsų bendraamžiai ir vakare baruose ir viršutiniame denyje rytais atlieka aerobikos pratimus, vakarais linksminasi ir pramogauja baruose. Galvojame – ir iš kur tie senukai turi tiek jėgų? Nes mes viską aprėpti, visur suspėti nesugebame.
Mes nebent nueiname į kokį koncertą teatre ar bare. Pavyzdžiui, neseniai bare koncertavo dainininkas iš Italijos, kuris dainavo F.Sinatros dainas, o teatre koncertavo JAV dainininkė iš Las Vegaso, kuri atliko Whitney Houston dainas. Tas Sinatra nepadarė įspūdžio, bet Elys Branch („Whitney Houston“) buvo tokia profesionali ir nuoširdi, kad užkariavo visą tūkstantinę „Magnificos“ karališkojo teatro auditoriją. O šiandien teatre matėme labai gerą mimo pasirodymą.
Tai tiek įspūdžių, įkvėptų Panamos. Tikrai įdomi šalis, įdomūs žmonės ir labai įspūdingas Panamos kanalas. Apie kitus aplankytus uostus, įdomesnes vietas ar sutiktus įdomius žmones – kitą kartą. Jau vėlu.
