Apie tai, kaip pora susiruošė vykti į kelionę aplink pasaulį, skaitykite čia
Sausio 6 d., sekmadienį, kelionė lėktuvu iš Vilniaus į Barseloną praėjo be didesnių nuotykių. Atvykę į Barseloną, ją dar kiek apžiūrėję, nuskubėjome į kruizinių laivų terminalą, kur jau laukė būsimieji mūsų „namai“ artimiausiems keturiems mėnesiams – MSC laivybos kompanijos (Mediterranean Shipping Company) kruizinis laivas „Magnifica“.
Nors Barselona buvo jau ketvirtas ir paskutinis keleivių, plaukiančių aplink pasaulį, įlaipinimo uostas po Čivitavekijos, Genujos ir Marselio, įsodinimas užtruko. Pasirodo, tokių kaip mes, kurie MSC kruizą aplink pasaulį pradėjo iš Barselonos, buvo nemažai...
„Pasaulis“, plaukiantis aplink pasaulį
Su MSC kruiziniais laivais jau buvome plaukę porą kartų. Todėl laive daug kas buvo žinoma ir atpažįstama. Tačiau kelionės aplink pasaulį nuojauta ir šio kruizo ypatumai daug ką keitė iš esmės. Tai jautėme ir įvadiniame supažindinime su laivu bei su kelionės programa, ir visame laivo komandos požiūryje į mus – keleivius. Kapitonas ir įgula su keleiviais susitikinėja ir bendrauja beveik kasdien. Laive yra ir MSC kompanijos savininkų atstovas Timas Skinneris, kuris susitikimo su keleiviais metu pristatė kompanijos istoriją.
Susitikimuose su kruizo „šeimininkais“ (taip vadinami MSC darbuotojai, kurie įvairiomis kalbomis nuolatos bendrauja su keleiviais), su kapitonu Marco Massa ir su laivo komanda sužinojome nemažai įdomių skaičių. Pavyzdžiui – kad laivu „Magnifica“ aplink pasaulį plaukti susiruošė 2350 keleivių, tarp kurių 800 prancūzų (net 34%, daugiausiai!), 600 vokiečių (26%), 290 italų (12%), 250 anglakalbių (11%), apie 170 ispanakalbių (7%), o likusieji 10% – kitų tautybių atstovai. Beje, tarp keleivių yra net 53 tautų atstovai, o tarp daugiau kaip tūkstančio įgulos narių – 48 tautų atstovai. Ne veltui kapitonas, pristatydamas įgulą, laivą ir šį kruizą, pasakė: „MSC „Magnifica“ yra visas „pasaulis“, plaukiantis aplink pasaulį“. Ir dar: „Magnifica“ yra namai, o jos keleiviai ir įgula – viena šeima, gyvenanti tuose namuose“.
Įdomu ir tai, kad net 79% keleivių yra vyresni negu 60 metų. Keleivių nuo 40 iki 60 metų – 13%, nuo 20 iki 40 metų – 7%, paauglių nėra nė vieno, o vaikų iki 10 metų – 30). Tai mes gerai matome ir patys – dauguma keleivių mūsų bendraamžiai. Tik matome, kad daugumai jų „kruizinimas“ tapęs gyvenimo būdu. Viena ispanų šeima prie pietų stalo pasakojo, kad šio kruizo metu jie jau ketvirtą kartą plaukia per Atlantą. Tiesa, į pensiją jie išėjo ne taip, kaip mes – prieš pat kelionę, o prieš keliolika metų, t. y. iš karto, sukakus pensiniam amžiui...
Kruizo „šeimininkai“ kalba mažiausiai penkiomis kalbomis: anglų, prancūzų, vokiečių, italų ir ispanų. Tačiau daugiakalbė ir beveik visa laivo įgula: pradedant kapitonu ir baigiant padavėjais restoranuose. Visi skelbimai, pranešimai, net užsiėmimai laive vyksta šiomis penkiomis kalbomis. Nors kartais tai ir užima laiko, bet mums patinka: kai ko nors neišgirsti ar nesupranti angliškai, gali pasitikslinti, kai pakartojama prancūziškai, vokiškai ar kitomis kalbomis. Tuo pačiu metu gali pasimokyti ir kitų kalbų.
Daugiau apie skaičius, susijusius su MSC, „Magnifica“ ir šiuo kruizu – kitą kartą, bet negaliu susilaikyti neparašęs, kad laivybos kompanija MSC – didžiausia pasaulyje privati laivybos kompanija, turinti 410 laivų, tarp kurių 15 – kruizinių. Pagrindinis laivynas – krovininis. Kruizinis laivynas taip pat sparčiai plečiasi – 2026 metais planuojama turėti jau 29 šiuolaikinius kruizinius laivus.
Kelionėje bus pamesta para
Dabar – apie gyvenimą laive, t. y. kuo ir kaip galima užsiimti keliaujant bei apie laive teikiamas paslaugas.
Pirmosiomis įsikūrimo laive dienomis ir lankantis paskutiniuose Europos uostuose Malagoje ir Funčale tiesiog nebuvo laiko ir galimybių aprėpti visą laive siūlomų užsiėmimų ir kitokių laiko praleidimo būdų spektrą. Nelabai dar mes visa tai perpratome ir per tas penkias plaukimo Atlanto vandenynu dienas. Draugai ir giminės, išlydėdami mus, išgyveno: „Nusibos jums tie keturi mėnesiai viename ir tame pačiame laive. Ką jūs ten veiksite?“. Dabar gi, juokaudamas sakau žmonai: „Į kruizą išsiruošėme norėdami pabėgti nuo darbų rutinos, norėdami turėti daugiau laiko poilsiui ir sau, o čia vėl nespėjame suktis ir visko aprėpti“. Na, bet šie rūpesčiai – jau kitokie... Malonūs.
Juokaudamas sakau žmonai: „Į kruizą išsiruošėme norėdami pabėgti nuo darbų rutinos, turėti daugiau laiko poilsiui ir sau, o čia vėl nespėjame suktis ir visko aprėpti“
Mes vis dar galutinai nesuvokiame, kad ir atostogos dabar visiškai kitokios ir, kad tai – dar tik jų pradžia. Atrodo, kad tuoj tuoj atostogos turėtų baigtis (kaip būdavo ankstesnių kelionių metu), ir turėsime grįžti namo. Vis dar nepriprantame prie to, kad nebereikia į darbą ir kad nereikia galvoti apie atostogų pabaigą. Nes ji – neįprastai toli... Arba, kaip dažnai, eidami į koncertą laivo teatre ar pietauti į restoraną, pasakome vienas kitam: „Ir taip bus dar visą šimtą dienų“.
Internetinis ryšys laive, kaip ir mobilusis, įmanomi tik per palydovą. Todėl internetas čia – gana brangus. Dar prieš kelionę mums pavyko visai kelionei su nuolaida nusipirkti 60 GB. Atrodo nemažai, bet realybėje internetinis ryšys laive – prastas ir labai „ryja“ tuos brangius megabaitus... Taigi, tenka taupyti. Uostuose visi stengiasi pasinaudoti nemokamu WiFi internetu. O kai dar lankėmės Europos uostuose – ir mobiliu ryšiu.
Kuo labiau tolstame nuo Lietuvos, tuo labiau išsiskiria mūsų ir Lietuvos laiko zonos. Todėl, bandant tiesiogiai susisiekti su tėvyne, reikia nepamiršti, kad būtina atsižvelgti į laiko juostų skirtumus. Kadangi mes jau daugiau kaip savaitę plaukiame į vakarus, tai, pavyzdžiui, šiandien, sausio 16 d., kai rašau šį laišką, laikas pas mus nuo Lietuvos laiko jau atsiliko šešiomis valandomis. Pas mus dabar – vėlus vakaras, o Lietuvoje – jau kitos dienos paryčiai. Taip per visą kruizą mes prarasime ištisą parą. Apie kovo 3 d., kažkur prie Pago Pago salos, kirsime 180 laipsnių meridianą, ties kuriuo laikas skiriasi 24 valandomis (vienoje meridiano pusėje laikas nuo pasaulinio skiriasi -12 val., kitoje – +12 val.), ir taip „pamesime“ visą parą. Taigi, „Magnificos“ keleiviai, gimę kovo 3 d., negalės švęsti savo gimtadienio...
Neįmanoma visko aprėpti
Išplaukę į vandenyną, bandome „įsisavinti“ laivą ir išsiaiškinti, kuo galime užsiimti ir kokias paslaugas galime gauti.
Pirmiausia, žinoma, „įsisavinome“ restoranus ir valgyklą-kavinę, kur maistas tikrai labai įvairus (kad net sunku išsirinkti) ir skanus. Maistas taip vilioja, kad atsiranda pavojus priaugti svorio. Nuolatos organizuojamos įvairių kraštų kulinarijos dienos. Vakar, pavyzdžiui buvo Brazilijos diena. Bet apie maistą laive, matyt, dar teks rašyti ateityje...
Gausesnį valgymą bandome kompensuoti judėjimu: „įstojome“ į vienos mylios klubą, rytais pradėjome vaikščioti vieną mylią, plaukiojome baseine, keletą kartų buvome SPA pirtyse ir sūkurinėse voniose. Kiti dalyvauja grupiniuose jogos, aerobikos, tai-či, ir kitokiuose sporto užsiėmimuose. Laive yra treniruoklių salė, teniso kortas, mini golfas...
O kaip nepasinaudoti saulės voniomis? Nes oras vis gerėja. Kadangi mes plaukiame į pietvakarius, tai oro temperatūra palaipsniui kyla: jeigu paskutiniame Europos uoste Funčale buvo apie 16-18 laipsnių, tai šiandien, priartėjus prie Karibų, jau – 26 laipsniai.
O nuo laivo viršutinių denių Atlanto vandenynas atrodo bekraštis – per penkias plaukimo dienas nematėme nė vieno laivo. Prisiminiau vienos mūsų draugų šeimos skeptišką požiūrį į plaukimą kruiziniu laivu. Kai mes pakvietėme juos plaukti kartu, vienas iš pagrindinių kontrargumentų buvo – „mes bijome uždarų erdvių“. Suprask, jiems nepatinka ankštos laivų kajutės. Nėra tos kajutės tokios ankštos, o ir būname mes jose mažai. Tačiau dabar, žiūrėdamas į vandenyną nuo penkioliktojo laivo denio, pamaniau, kad Lietuvoje jie tikrai neturi galimybės pajausti tokias erdves ir platumas, kokias mes – dabar, stovėdami ant „Magnificos“ denio. Net ir užkopę ant Gedimino kalno...
Kaip sakė tiltelio karininkas, bangos Atlanto vandenyne šiuo metu visai „neaukštos“ – tik 2-2,5 metro, todėl tokio didžiulio laivo kaip „Magnifica“ supimo mes nelabai ir jaučiame. Nors pirmą plaukimo per Atlantą dieną šiek tiek supo.
Mūsų darbotvarkė. Neįmanoma visko aprėpti, norisi visur, įdomu viską išbandyti, viską pamatyti, o dar ir pailsėti norisi; atrodė, kad jau kur kur, bet laive skubėti nereikės...
Na, o užsiėmimų laive tiek daug, kad negalime nei aprėpti, nei išsirinkti... Ir kalbų mokymasis, ir šokių pamokos, ir visokie kūrybiniai užsėmimai – nuo mokymosi tapyti akvarele iki jūrinių mazgų rišimo. Matėme net kvietimą į kaligrafijos kursus. Rengiamos įvairios viktorinos, varžybos ir konkursai. Vyksta paskaitos apie kraštus, kuriuos aplankysime, kiti kultūriniai renginiai. Mes kol kas sugebėjome tik užsirašyti į ispanų kalbos užsiėmimus. Artėjant prie Karibų salų, tai – praktiškas dalykas. Juk gerai, kai, išlipęs į krantą, gali vietine kalba bent pasisveikinti ar paklausti, kur yra restoranas ar tualetas...
Atskira tema – muzika ir koncertai laive. Beveik kiekvieną vakarą ištaigingame laivo karališkajame teatre vyksta spektakliai ir koncertai. Nors salė milžiniška (talpina virš tūkstančio žiūrovų), koncertai vyksta dviem pamainomis. Kaip sakė vienas laivo „šeimininkų“, kruizui parengta arti šimto tokių vakarinių spektaklių. 20 vakarinių pasirodymų teatre ir 10 popietinių – baruose parengė vien „Musica in Maschera“ grupė. Tai – klasikinės muzikos ansamblis (6 muzikantai, du sopranai, tenoras ir baritonas), sudarytas iš gana aukštos klasės dainininkų ir muzikantų. Du šio kolektyvo pasirodymus jau matėme. Tikrai gero lygio klasikinės muzikos koncertai. Be šios grupės matėme kitų artistų pasirodymus: miuziklą, modernaus baleto, cirko, magijos spektaklius. Anglų dainininkas Jamesas Foxas surengė vieno žmogaus šou – labai gerai dainavo Billy Joelio dainas. Matėme net Bitlų koncertą...
Na, o baruose, kurių laive yra net keliolika, groja ir dainuoja bent kelios grupės, duetai ir dainininkai. Kiek matėme ir girdėjome, baruose bus galima išgirsti ir klasikos, ir džiazo ir pop muzikos. Repertuaras, žinoma, pritaikytas tiems 79 procentams, t. y. tiems, „kuriems virš 60“. Buvome sužavėti, kaip tokia publika pagal mūsų jaunystės laikų muziką šoka viską: nuo valso ir tango iki rokenrolo ar bugi-vugi. Ir gerai šoka... Bet mes kol kas dar nespėjome nei visų barų apžiūrėti, nei visų atlikėjų paklausyti... Taigi laukia dar vienas didelis „darbas“.
Na, o apie po Barselonos aplankytus uostus teks parašyti kartą. Jau vėlu, ir reikia rengtis rytdienai.
