Apie tai, kaip į pensiją išėjusi lietuvių pora susiruošė vykti į kelionę aplink pasaulį, skaitykite čia.
- Pirmoji jų pasakojimo dalis: Kaip atrodo gyvenimas laive-mieste
- Antroji: Išbandyta – ar verta pirkti laivo ekskursijas?
Pakliūta į uraganą
Pirmą ir antrą plaukimo Ramiuoju vandenynu dienomis mes patekome į tikrą uraganą. O kaip kitaip pavadinsi meteorologines sąlygas, kai vėjo greitis – 70 -100 km/val., (gūsiuose iki 120 km/val.), o bangų aukštis – apie 5-7 metrus. Visas laivas braška, traška. Laivą supa palyginus nedaug, nes, kaip informavo laivo karininkai, „Magnifica“ išskleidė didžiulius povandeninius sparnus – stabilizatorius.
Kai aš jų paklausiau, ar tai – uraganas ir ar nepavojinga per jį plaukti, gal reikėjo aplenkti, jie atsakė, kad tai – visiškai nepavojinga, ir „Magnifica“ dėl uragano nė per laipsnį nepakeitė savo plaukimo kurso, nutaikyto iš San Fransisko tiesiai į Hilo Havajuose.
Iš tikrųjų – nors laivas braška, girdisi, kaip bangos daužosi į laivo bortą, bet supimas – gana pakenčiamas, ir bent jau manęs nesupykino. Laiptinėse ir bendrose patalpose visur išdėlioti maišeliai, bet nepanašu, kad daugumai keleivių jų būtų prireikę. Indai ir baldai taip pat kol kas – savo vietose, t. y. dar neskraido. Bet vis tiek smagu žiūrėti, kaip senukai, kurie ir taip vos paeina, dabar svirduliuoja eidami koridoriais ar valgykloje.
Trečią ir ketvirtą plaukimo dienas vandenynas šiek tik ramesnis, bet vėjas vis dar 50-60 km/val. Bet svarbiausia, kad tiek oro, tiek vandens temperatūra po truputį kyla. Nes plaukiame į pietvakarius.
Iššūkis – ir sveikata
Trijų JAV miestų – San Diego, Los Andželo ir San Fransisko – aplankymas mums buvo tikras iššūkis. Išplaukus iš Meksikos Cabo San Lukas uosto ir toliau plaukiant į šiaurės vakarus orai labai greitai pradėjo vėsti. Pavyzdžiui, Los Andžele ir San Fransiske naktimis būdavo tik keli laipsniai šilumos, o dienomis temperatūra retai tepakildavo virš 12-14 laipsnių. Gerai dar, kad lietaus daug negavome. Po trisdešimtinių karščių Lotynų Amerikoje tas atvėsimas greitai pasijautė.
Pasirodė, kad ir šiltų drabužių ne per daugiausiai pasiėmėme. O dar jeigu pridėtume nosies ir gerklės ligas, kurios mus, beveik visus „Magnificos“ keleivius, užpuolė dar Karibuose (matyt, dėl netaisyklingai naudojamo oro kondicionavimo laive ir automobiliuose), nemažai prikankino Lotynų Amerikoje ir labai sustiprėjo JAV…
Bet nieko, atlaikėme: kad ir varvančiomis nosimis ir kuo daugiau prisirengę, puolėme naudotis proga pamatyti tą daugelio svajonių šalį – didingąsias Jungtines Amerikos Valstijas. Kadangi Los Andžele stovėjome dvi paras, o San Fransiske – net tris, tai aplankėme ir pamatėme tikrai nemažai.
Pirmieji iššūkiai Los Andžele
JAV uostuose mes jau nebebuvome sutinkami taip, kaip Karibuose ar Lotynų Amerikoje. Niekas nepasitiko nei šokiais ir dainomis, nei gausia ekskursijų pasiūla. Čia jau mes turėjome būti dėkingi, kad mus įsileidžia…
Tą labai gerai parodė ir griežta JAV migracijos tarnybų face to face kontrolė laive prieš išlipant į pirmąjį JAV uostą Puerto Riką bei daugkartinis specialių formų pildymas. Nors dar prieš kelionę buvome užpildę panašias anketas ir jau turėjome gavę ESTA (Electronic System for Travel Authorization) leidimą keliauti po JAV. Bet, nepaisant tokio griežtumo, kai kuriuose JAV uostuose išlipant iš laivo ir įlipant net pasų nebetikrino. Nesuprasi tų amerikonų.
Todėl pradžioje JAV ir amerikiečiai mums nelabai patiko, ypač Los Andžele, kai išėję iš laivo apskritai nežinojome, nei ką čia pažiūrėti, nei kur važiuoti, nei kaip važiuoti. Labai jau nesvetingas tas Los Andželas pasirodė. Aišku, kaltas ir „Magnificos“ personalas, kuris pateikė labai jau menką ir net klaidinančią informaciją. Išlipę iš laivo sugaišome kelias valandas, kol sužinojome, kad mes esame San Pedro uoste, kuris – gana toli nuo Los Andželo, ir kad visuomeninio transporto į Los Andželą kaip ir nėra.
Žinome, kalčiausi mes patys, kad, užliūliuoti ankstesnio lankomų šalių šeimininkų dėmesio ir ekskursijų pasiūlos, tinkamai nepasiruošėme. Galvojome, kad Los Andžele užteks vienos į kruizo kainą įskaitytos ekskursijos, o visa kita apžiūrėsime savarankiškai ir ekspromtu. Todėl dėkui jūrų muziejaus bilietų pardavėjai, kuri mus, besiblaškančius po San Pedro krantinę, paprotino: „Los Andželas toli, patogaus visuomeninio transporto iki jo nėra, todėl jūs geriau važiuokite į Long Bičą, kuris yra palyginus netoli, kur – labai gražu ir kur jus nuveš 142 autobusas“.
Teko gerokai paplušėti, kol suradome šio autobuso sustojimą, bet kelionė į Long Bičą (pietrytinis Los Andželo priemiestis) tikrai atsipirko. Ne, ne piniginiu požiūriu, nes kainavo tik 1,25 dolerio žmogui. Long Biče labai patiko. Tikrai labai gražus miestas, ir jo pliažas, kuris pateisina savo pavadinimą – labai jau ilgas. Požiūris į JAV ir į amerikiečius po truputį ėmė keistis į gerąją pusę.
Grįžę sužinojome, kad mūsų bendrakeleiviai lietuviai padarė protingiau: kartu su vengrų pora išsinuomojo automobilį ir aplankė visus gražiuosius priemiesčius ir pliažus Los Andželo šiaurės vakaruose. Aplankė ir Malibu, į kurį ekskursijos uždraustos, nes miestas dar neatsigavęs po 2018 m. gaisrų ir potvynių bei purvo nuošliaužų.
Kitą dieną turėjome „Magnificos“ (įskaitytąją) ekskursiją po Los Andželą. Autobusu iš San Pedro nuvažiavome į Los Andželą, pravažiavome miestą, aplankėme Santa Monikos pliažą, pravežė pro Holivudo kino studijų kvartalą ir trumpam išlaipino Beverli Hilse. Po pietų, grįžę į San Pedrą, dar aplankėme karinį laivą-muziejų „Ajova“. Buvo įdomu pirmą kartą karinį laivą pamatyti iš vidaus, sužinoti jo labai spalvingą istoriją.
San Diegas nustebino ir karinėmis bazėmis
Taip, miestas gražus, tačiau Los Andželas mus taip ir liko šiek tiek pasipūtęs ir nelabai svetingas. Ypač, palyginus su San Diegu ir San Fransisku.
Tiesa, San Diegą mes aplankėme pirmiausiai, ir jis mums labai patiko. Patiko senamiestis, Balboa parkas su gausybe muziejų ir atvira koncertų aikštele, patiko tokie jo specifiniai kvartalai kaip Mažoji Italija, arba, galima sakyti, atskiras miestelis-sala Coronado, kuriame nerasi nė vieno tokio paties namo, o visi jie – tarsi iš pasakos.
Patiko ir svetingi žmonės: mus labai maloniai nuteikė, kai, sustojus gatvėje ir pradėjus nagrinėti žemėlapį, iš ofiso išėjo moteris ir paklausė, ar nereikia pagalbos. Specialiai išėjo, kad padėtų mums...
San Diege, skirtingai negu Los Andžele, labai gerai organizuotas turistų aptarnavimas: nuo uosto prieplaukos, miesto turo autobusais, su labai maloniais vairuotojais-gidais galėjome aplankyti visas įdomiausias miesto vietas, jose išlipti, pasivaikščioti, po to vėl įsėsti ir važiuoti iki kitų įdomybių ir grįžti. Tas malonumas nepigus – 42 doleriai vienam žmogui, bet tikrai patogu ir apsimoka.
San Diegas nustebino ir savo karinių bazių gausa. „Magnifika“ San Diego uoste prisišvartavo visiškai šalia lėktuvnešio, kuris, pasirodo, yra laivas-muziejus. Ekskursijos metu gidas paaiškino, kad San Diege ir jo apylinkėse yra net aštuonios karinės bazės, t. y. viena iš pasaulyje labiausiai militarizuotų teritorijų. Beje, šiaurinėje nuostabiosios Coronado salos dalyje taip pat veikia karinio jūrų laivyno aviacijos bazė.
Nustebinęs pardavėjos poelgis
Tačiau galutinai mūsų nuomonę apie JAV ir apie amerikiečius pakeitė San Fransiskas, kuris mus visiškai pakerėjo – labai mielas miestas ir mieli žmonės.
Visų pirma, uostas su daugybe prieplaukų tiek vietiniams laivams, tiek kruiziniams laivams yra pačiame mieste. Taigi, klaidžioti ir ieškoti transporto nereikia. Informacijos apie miestą ir jo įžymybes – gausu. Nusvilę situacija Los Andžele, mes San Fransiske be įskaičiuotos ekskursijos nusipirkome antrą MSC ekskursiją. Taigi, šiame mieste mes stovėjome tris paras, turėjome dvi oficialias ekskursijas ir galimybę savarankiškai „studijuoti“ San Fransiską.
Miestas mielas savo kompaktiškumu, savo skoningu dangoraižių sičio siluetu, savo išraiškingomis (tiek reljefo, tiek spalvingų namų požiūriu) gatvėmis ir gatvelėmis, savo pastatų įvairove ir, žinoma – svetingais ir draugiškais žmonėmis. Vienas atvejis mus tiesiog pribloškė....
Vaikštinėjome San Fransiske mes po vieną drabužių ir buitinių prekių prekybos centrą ir ieškojome kokių nors spalvotų medžiagos ar popieriaus skiaučių, kad galėtume sukurti Italijos vėliavos spalvų ženklą, nes „Magnificos“ programoje vakaro aprangos kodui buvo rekomenduojami itališki motyvai.
Patys nieko nesuradę, užklausėme centro darbuotojų. Viena darbuotojų ėmė ieškoti salėje ir net nuėjo į sandėlį, bet apgailestaudama pasakė, kad nieko nerado. Pasiūlė užeiti į šalia esantį kitokio profilio prekybos centrą.
Nuėjome, ieškome, ir staiga... matome tą pačią pirmojo centro darbuotoją, ateinančią prieš mus ir nešiną trimis (žaliu, baltu ir raudonu) kaspinėliais. Mūsų nuostabai ir dėkingumui nebuvo ribų. Dėl tokio, atrodytų, menkniekio (juk tos skiautės ne gyvybės ar mirties klausimas) specialiai surado tuos kaspinėlius ir susirado mus net kitame prekybos centre. Tikrai nenuspėjami tie amerikiečiai.
Labai gražus ir jaukus San Fransiskas. Ir ypatingą prielankumą ir pagarbą jam pajauti, kai iš gidų sužinai, kad iki aukso karštligės 19-to amžiaus viduryje San Fransiskas buvo mažas 30 tūkst. gyventojų teturintis miestelis, o 20-to amžiaus pradžioje jau buvo pasaulyje žinomas miestas (vadinamas Vakarų Paryžiumi), turintis 400 tūkst. gyventojų. 1906 metais San Fransiskas smarkiai nukentėjo nuo 7,8 balų žemės drebėjimo, bet vėl greitai atsistatė ir 1915 m. surengė Panamos-Ramiojo vandenyno tarptautinę parodą, skirtą Panamos kanalo paleidimui ir San Fransisko atstatymui. Paroda tęsėsi net dešimt mėnesių. Ekskursijos metu aplankėme tuo metu parodai pastatytus ir išlikusius didingus Dailiųjų menų rūmus, kuriuose 2015 metais buvo švenčiamas parodos šimtmetis.
Na, žinoma, kaip galima rašyti apie apsilankymą San Fransiske ir nepaminėti jo garsiojo Auksinių vartų tilto (Golden Gate Bridge), jungiančio San Fransiską su šiaurine Kalifornija.
Tiltas per sąsiaurį tarp Ramiojo vandenyno ir San Fransisko įlankos buvo pastatytas 1937 metais ir iki 1964 m, buvo ilgiausias kabantis tiltas pasaulyje (tilto kabančios dalies ilgis – 1 300 m). Stebėjome tiltą nuo „Magnificos“ denio, žavėjomės juo iš įvairių San Fransisko vietų. Pravažiavome juo, kai vieną dieną turėjome specialią ekskursiją, skirtą tiltui, ir kitą dieną, kai vykome į sekvojų miškus ir Sausalito miestelį.
Aplankėme ir garsiąją Lombardo gatvę – „labiausiai vingiuotą gatvę pasaulyje“. Garsųjį Alkatrazo kalėjimą-muziejų saloje San Fransisko įlankoje stebėjome tik iš tolo, o mūsų lietuviai bendrakeleiviai aplankę jį pasakojo, kad saloje ne tik įdomu (juk toks įžymus kalėjimas, kuriame kalėjo tokie įžymybės, kaip Al Kaponė!), bet ir graži salos gamta.
Labai malonu ir, svarbiausia, labai saugu ir šiaip pasivaikščioti San Fransisko gatvėmis. Juolab, kad ir orai pasitaikė nors iš vėsoki, bet saulėti. Žinoma, daug kas JAV mums buvo neįprasta: ir svarai bei uncijos vietoje gramų, ir galonai vietoje litrų, ir mylios vietoje kilometrų.
Net kavos užėjęs į kavinę negali greitai išsirinkti: kažkokie keisti pavadinimai, neįprasti europiečiui, o ir kiekiai nelabai suprantami. Užsisakėme vidutinę porciją, o gavome, ko gero, daugiau negu pas mus didelėje porcijoje. Kainos (ne tik kavos) mažai skiriasi nuo mūsiškių. Aišku, nekalbant apie visiems žinomas žemas benzino kainas...
Unikalus miškas
Viena ekskursija buvo skirta aplankyti aukščiausių pasaulyje sekvojų miško draustinį ir Sausalito miestelį, kurie yra šiaurėje, pravažiavus Auksinių vartų tiltą. Miškas tikrai unikalus. Kaip paaiškino gidas, ši sekvojų rūšis auga tik šiame Ramiojo vandenyno pakrantės areale, kur klimatas leidžia joms tapti ir šiaip jau aukščiausių medžių – sekvojų pasaulio čempionėmis. Tokių storų ir aukštų medžių ir tokio pirmapradžio miško tikrai nebuvome matę.
Miškas labai saugomas, padaryti takai, nuo kurių draudžiama nulipti, kad nebūtų pažeista miško ekosistema. Pasijutome kaip fantastinės kelionės laiku herojai, kurie nukeliavę į praeitį ir priešistoriniame miške netyčia užmynę ant drugelio, grįžę rado iš esmės pasikeitusią savo dabartį. Kitaip sakant, išsigandome, kad ir mes nesukeltume to, taip vadinamo „drugelio efekto“.
Sausalito miestelis prie San Fransisko įlankos taip pat labai gražus ir jaukus – maži, spalvoti namai, daugybė jachtų ir net prabangių namų ant vandens. O nuo krantinės atsiveria įspūdinga San Fransisko panorama.
Išdidieji amerikiečiai
O kalbant apie bendrą įspūdį, apsilankius šiuose trijuose JAV vakarinės pakrantės miestuose, galima pasakyti, kad amerikiečiai (bet daugiau oficialūs asmenys) labai jau išdidūs, tačiau – ne be pagrindo. Jie tikrai gali didžiuotis, kad per istoriškai trumpą laikotarpį sukūrė tokią galingą ir gražią šalį. O paprasti amerikiečiai – taip pat yra dideli savo šalies patriotai, taip pat didžiuojasi savo šalimi, bet kartu yra ir labai šilti ir draugiški svečiams.
Kol rašiau, per tas kelias plaukimo dienas jau spėjome kirsti 22-ją šiaurės platumos lygiagretę, priartėjome prie Havajų, oras už borto sušilo iki 24 laipsnių, vėjas „nurimo“ iki 30-40 km/val. Rytoj išsilaipiname Hilo – mažame Havajų uoste-kurorte, o po to dvi dienas praleisime Honolulu. Ir tai – dar nepaskutinė JAV teritorija. Gal bent kiek sušilsime Havajuose...
