„Visada buvau ir esu gamtos žmogus. Miestą iškeičiau į „kaimą“, o gražiausia vieta pasaulyje man yra kalnai“, – sako A.Kirdeikis.
Kaip ir daugelis kitų „kalniečių“ jis turi žemiškesnį darbą. Tiesa, jis taip pat glaudžiai susijęs su kelionėmis. A.Kirdeikis dirba bendrovėje „Escape Route“, kuri padeda žmonėms džiaugtis kalnų ir vandens teikiamais malonumais, suteikdami visą reikalingą įrangą bei informaciją jų nuotykiams.
„Tai specializuotų parduotuvių tinklas slidininkams, alpinistams, kalnų žygeiviams ir plauklenčių mėgėjams. Esu atsakingas už e-komerciją ir plėtros projektus. Niekada nedirbau nieko panašaus, bet, regis, atradau man patinkančią sritį“, – džiaugėsi pašnekovas.
Jau daugiau nei metai jis gyvena mažame mietelyje Squamish (19 tūkst. gyventojų), Britų Kolumbijos vakarų pakrantėje, Kanadoje.
„Vienoje miestelio pusėje stūkso granito uolos ir kalnai, kitoje pusėje – vandenynas. Sakyčiau, gyvenu rojuje!“ – pasakojo pašnekovas.
Kalnus pamilo iš pirmo karto
A.Kirdeikis pasakojo, kad pirmą kartą kalnus pamatė paauglystėje. Pasak keliautojo, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
„Būdamas 12 ar 13 metų su tėvais išvykau į Čekiją. Kai anksti ryte išlipęs iš autobuso pamačiau vertikalias uolas, tiesiog netekau žado. Nieko panašaus anksčiau nebuvau matęs. Ko gero, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Vėliau pradėjau nuo snieglenčių, po to atsirado kalnų bėgimai ir alpinizmas. Šiuo metu savo aistra pavadinčiau ski-touring ir ski-mountaineering“, – pasakojo A.Kirdeikis.
Savo santykį su kalnais jis gali nusakyti dviem sakiniais: „Širdžiai neįsakysi. O ji pasirinko kalnus“.
Ilgus metus kalnai lietuviui buvo tik pomėgis, tačiau prieš šešerius tai tapo aktyvia veikla. Tiesa, slidinėti kalnuose nuolat pradėjo seniau – prieš dvylika metų ir per tą laiką, kaip pats sako, pavyko nemažai išmokti ir kai ką nuveikti.
Alpinistai ir kalnų turizmo atstovai kasmet skaičiuoja naujus pasiekimus. Kokie didžiausi A.Kirdeikio gyvenime?
„Manau, mano didžiausias pasiekimas, kad turiu 10 rankų ir 10 kojų pirštų ir galiu savo istorijomis pasidalinti su jumis. Teko kopti Rusijoje, įvairiose Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, bet nieko nesureikšminu. Nes man kiekviena nauja diena kalnuose yra gera diena. Visada grįždavau kupinas įspūdžių ir įgavęs naujos patirties. Man svarbiau pats procesas ir nuotykis nei galutinis tikslas. Kalnuose aš ne tik kopiu, ten galima nuveikti daug įvairių dalykų: laipioti uolomis, eiti vienos ar kelių dienų žygius, bėgti, slidinėti – galimybės čia neribotos“, – kalbėjo aktyvaus turizmo kalnuose propaguotojas.
Šalčiausio kalno šturmas
Vis dėlto kopimas į Aliaskoje esantį Denalį, kuris vadinamas šalčiausiu pasaulio kalnu, tapo reikšmingu ne tik jam, bet ir visai Lietuvos alpinistų bendruomenei. Kodėl?
Prieš pradėdamas pasakoti apie tai, A.Kirdeikis paaiškina, kodėl pasirinko būtent šį kalną. „Už pakištą idėją ir įkvėpimą esu dėkingas Tadui Jeršovui. Dar prieš išvykstant į Kanadą kartu su bendraminte Raminta lankėmės jo kopimo į Aconcaguą (aukščiausią Pietų Amerikos viršukalnę) pristatyme.
Vakaro pabaigoje Tadas pasidalino keliomis nuotraukomis ir videoklipais iš jo paties kopimo į Denalį. Buvau sužavėtas ir tuo pačiu metu sau tariau – būsiu sąlyginai netoli Aliaskos, reikėtų pamėginti ir man. Kadangi negaliu gyventi be iššūkių, taip ir gimė idėja kopti į aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną. Šia mintimi pasidalinau ir su Danguole prieš pat man išvykstant. To ir tereikėjo, kad apie Denalį pradėtume svajoti ne vieni“, – sakė jis.
Kuo tas Denalis toks ypatingas? Pasak A.Kirdeikio, Denalis yra viena iš „7 summits“ viršūnių.
„Bet tai neturėjo jokios įtakos mano norui nukeliauti į Aliaską ir užvertus galvą pažvelgti į įspūdingo dydžio granito kalną su dar didesniais ledynais. Mane jis traukė dėl savo unikalios kombinacijos – aukščio ir subarktinės lokacijos. Apie Denalį rašomos knygos, kuriamos dainos ir legendos. Denalis laikomas šalčiausiu kalnu pasaulyje ir tam yra pagrindo“, – pasakojo A.Kirdeikis.
Kad suprastume Denalio unikalumą, verta paminėti keletą faktų. Tai vieta, kur siaučia vėjai iki 240 km/h, ir temperatūra nukrenta žemiau minus 70˚C. Be to, pasak A.Kirdeikio, tai neapsakomo grožio vieta, bet šis grožis gali būti pražūtingas.
Denalis visada buvo 20 laipsnių šaltesnis nei Everestas (vidutiniškai -50°C ant Denalio ir -30°C ant Everesto viršūnės).
„Denalis yra ties 63° šiaurės platumos lygiagrete, kai tuo tarpu visų žinomas Everstas yra ties 28° šiaurės platumos lygiagrete. Tai ta pati platuma, kaip Floridos Disney World parkas. Šis skirtumas turi didžiulę įtaką temperatūrai ir oro sąlygoms ant kalno. Prieš kopimą aš kiekvieną dieną stebėdavau temperatūras ir jų pokyčius ant Denalio. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad Denalis visada buvo 20 laipsnių šaltesnis nei Everestas (vidutiniškai minus 50°C ant Denalio ir minus 30°C ant Everesto viršūnės)“, – kalbėjo alpinistas.
Kitas įdomus faktas, anot jo, kad šiaurinėse platumose troposfera yra plonesnė, tad atmosferos slėgis taip pat skiriasi ir tai atsiliepia aklimatizacijai. Kopiant gegužės mėnesį viršūnėje (6190 m) alpinistai jausis taip pat, kaip 6900 m aukštyje Himalajuose. Tačiau Denalio ypatybių sąrašas tuo nesibaigia.
„Nusakyti kalno dydį yra vartojamos dydžio ir aukščio sąvokos. Minėtasis Everestas yra aukščiausias kalnas mūsų planetoje, bet Denalis yra didesnis už jį. Tai reiškia, kad norint užkopti į Everestą vertikaliai reikės įveikti apie 3700 m nuo bazinės stovyklos, o ant Denalio – visus 5500 m. Šis kalnas toks didelis, kad jam negalioja jokios oro prognozės. Jis turi savo atskirą oro sistemą ir saulėta graži diena gali tapti pūga per kelias minutes. Mes tą patyrėme ne kartą“, – patirtimi dalinosi lietuvis.
Kartu su dviem lietuvėmis jis kopė klasikiniu West Buttress maršrutu, kuris techniškai nėra labai sudėtingas. Tačiau jokiais būdais neturėtų būti nuvertintas dėl savo ilgio, ledynų, aukščio ar oro sąlygų. Anot A.Kirdeikio, tai tikras išbandymas net ir labai patyrusiems alpinistams.
„Mano žiniomis, į šį kalną yra įkopusios 2 ar 3 lietuvių grupės prieš mus. Tai tikrai nėra populiarus kalnas tarp mūsų tautiečių dėl jo atokios lokacijos“, – sakė A.Kirdeikis.
Kalnuose žmogus – tik svečias
Pašnekovas tikino, kad pasiruošimą šiam žygiui buvo gana paprastas.
„Kadangi West Buttress maršrutas nėra techniškas, tad labiausiai reikalinga didelė ištvermė ir bendri alpinizmo įgūdžiai. Ištvermei lavinti geriausiai tinka bėgimas, ski-touring ar ski-mountaineering. Turėjome puikią žiemą Kanadoje todėl daugiau laiko praleidome slidinėdami nei bėgiodami. Manau, vien buvimas aukštyje ant sniego ar stovyklavimas žiemos metu padeda įvairiais būdais. Galbūt daug kas nesusimąsto, bet mokėti pastatyti palapinę siaučiant dideliems vėjams ar užkurti/sutaisyti degiklį esant dideliam šalčiui yra gyvybiškai svarbūs įgūdžiai. Buitis užima nemažą dalį tokioje ekspedicijoje kaip Denalis. Taip pat treniruočių tikslais kelis kartus važiavome į JAV Vašingtono valstiją, kur įkopėme į kelias aukštesnes viršūnes“, – sakė lietuvis.
Pati ekspedicija Denalyje truko 21 dieną, nors jos pradžioje grupė planavo užtrukti trumpiau – įkopti ir nusileisti per 14-18 dienų.
„Dvi dienas užtruko Ramintos saugumo užtikrinimas ir išgabenimas nuo kalno į Talkeetną. Jai prasidėjo aukštuminė liga (plaučių edema), tad vienintelė išeitis buvo leistis žemyn. Vėliau 9 dienas dėl audros buvome užstrigę 4400 m. aukštyje. Iki pat paskutinės akimirkos nežinojome, ar sulauksime aukšto slėgio fronto ir galėsime pamėginti užkopti iki aukštuminės stovyklos ar viršūnės“, – apie kopimą be pagražinimų pasakojo keliautojas.
Šturmuoti Denalį ryžosi trise – A.Kirdeikis, patyrusi alpinistė Danguolė Bičkūnienė ir jau minėta Raminta Jankauskytė, kuri yra A.Kirdeikio mergina.
Tokios kelionės žmones pakeičia – tą patvirtina visi, į jas leidęsi. Ypač įsimena įvairūs iššūkiai, su kuriais tenka susidurti. A.Kirdeikio teigimu, kopiant į Denalį jam pačiam netikėtai dideliu iššūkiu tapo rogutės.
„Kiekvienas ne tik nešėme po sunkią kuprinę, bet ir tempėme rogutes. Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad žinau, kokia sistema veikia, o kokia ne. Labai suvargome po šturmo dienos nusileidžiant į bazinę stovyklą. Viskas per nepatyrimą, bet šią pamoką jau išmokau“, – sakė alpinistas.
Ten esame svečiai, todėl taip ir turime elgtis. Gali turėti kokį nori planą ar tikslą, gali būti pats stipriausias alpinistas ant kalno, bet paskutinį žodį visada tars motulė gamta.
Na, o įdomiausias dalykas jam asmeniškai buvo pamatyti gamtos didybę ir galybę.
„Kalnai, atstumai, ledynai, plyšiai Aliaskoje yra milžiniški. Pridėkime ekstremalias temperatūras su vėju ir, atrodo, kad esi kitoje planetoje. Nežinau, kaip mano kopimo partnerėms, bet man natūraliai ateina neapsakomas kuklumo jausmas. Ten esame svečiai, todėl taip ir turime elgtis. Gali turėti kokį nori planą ar tikslą, gali būti pats stipriausias alpinistas ant kalno, bet paskutinį žodį visada tars motulė gamta“, – mintimis dalinosi A.Kirdeikis.
Sakoma, kad kalnai suteikia progą suvesti sąskaitas su pačiu savimi. Pašnekovo teigimu, kiekvienas turi savo priežastis ar tikslą, dėl kurių eina į kalną.
„Akistata su savimi man jau praėjęs etapas. Žinau, kad pirma pasiduotų mano kūnas nei valia. Šios ekspedicijos metu išmokau labiau įsiklausyti į gamtos diktuojamas sąlygas. Jokia viršūnė nėra verta gyvybės“, – sakė jis.
Ką tokios kelionės duoda, be to, kad įrodai sau, jog gali išeiti ne tik iš komforto zonos, bet ir už tam tikrų galimybių ribų?
„Tiesą pasakius, per pastaruosius kelerius metus aš pamiršau, ką reiškia gyventi komforto zonoje. Žinojau, kas mūsų laukia, ir buvau tam pasiruošęs. Mano galimybių ribos dar nepasiektos, tačiau viską reikia daryti protingai ir išlikti kukliam. Kalnai yra pati gražiausiai vieta, bet tuo pačiu metu tai viena atšiauriausių vietų žemėje. Tie, kas ištveria visus sunkumus, gali pamatyti jų tikrąjį grožį. Tikriausiai ši ir panašios kelionės man duoda vidinę ramybę, aš negaliu ten neiti“, – neslėpė lietuvis.
Apibendrindamas kopimą į Denalį jis sakė, jog ekspedicija pavyko puikiai. Jei tektų kartoti ją, keistų tik rogučių tvirtinimo sistemą ir slides vietoje sniegžiegių. Tai leistų judėti saugiau ir greičiau: „Daugiau su viskuo susitvarkėme puikiai“.
Įkopus į tokį kalną kaip Denalis daugumai gali atrodyti, kad pasiekei viską. Tačiau ne „kalniečiams“. Paklaustas apie kokį kalną ir įkopimą į jį svajoja dabar, A.Kirdeikis susimąsto:
„Svajonė stiprus žodis. Pavadinčiau tai projektu. Nuo idėjos iki įgyvendinimo užtrukom apie pusantrų metų. Kaip ir visada, vieno pabaiga reiškia kito pradžią. Nauja svajonė-projektas jau sukasi galvoje, bet nenorėčiau kol kas atskleisti detalių ir užbėgti įvykiams už akių. Nemėgstu tuščiažodžiauti, mieliau papasakosiu apie naujus nuotykius, kai sugrįšiu iš kitos kelionės.
Po tokių kelionių kaip Denalis yra labai malonu pasidalinti įspūdžiais ir galbūt įkvėpti kitus žmones naujiems nuotykiams. Tai man didžiausias įvertinimas. Pasinaudodamas proga norėčiau padėkoti savo mamai Dainai, sesei Dovilei bei visiems draugams, kurie palaikė mus ekspedicijos metu. Ačiū už žinutes ant kalno ir gerus žodžius. Jūs nuostabūs!“, – interviu užbaigė alpinistas.
