Aišku, kol kas tai yra tik pažadas. Visiškai džiaugtis galėsime tada, kai turkai jį ir išpildys. Tai turėtų įvykti spalio mėnesį, kai Turkijos parlamentas viską patvirtins oficialiai. O gali staiga ir netikėtai nepatvirtinti? Aišku, gali būti visko, bet kiek teko domėtis, turkų prezidentas Erdoganas mėtytis tuščiais žodžiais nėra linkęs, tad greičiausiai viskas bus gerai ir mūsų Baltijos jūra netrukus taps vidine NATO jūra, o mes – dar saugesni.
Tiesa, pamiršau Vengriją. Ji gi irgi spyriojasi ir dėl kažkokių savo kvailų priežasčių nesutinka su Švedijos naryste NATO. Bet kam ji rūpi? Vengrija spardosi tik tiek, kiek laikosi Turkija. Be turkų, vengrų pasispardymas bus tiek reikšmingas, kiek uodo zyzimas. Vengrų premjeras Orbanas, apskritai, yra tik Putinui į užpakalį sulindęs menkavertis žmogelis, savo svarbumą galintis išreikšti nebent kišant civilizuotam pasauliui pagalius į ratus.
Menkaverčio žmogelio terminą tai, žinokit, ne pats sugalvojau. Taip jį vadino mano pažįstami švedai, kai viešėjau pas juos Geteborge. Jie, kaip nebūdinga daugumai švedų, nebuvo nei pacifistai, nei kitokio tipo gėlių vaikai, o gan karingai nusiteikę vikingų palikuonys.
