Mažytėje Okinošimoje Japonijos jūroje nuolat gyvena tik šintoistų šventikas, kuris meldžiasi salos deivei. Tradicija gyvuoja šimtmečius.
Salos lankytojų skaičius griežtai ribojamas: šiemet per vos dvi valandas trunkantį festivalį į ją leista įžengti tik 200 žmonių. Be to, lankytojai turi laikytis griežtų taisyklių.
Visų pirma jie turi būti vyrai; be to, turi išsirengti nuogi ir rituališkai išsimaudyti jūroje – tik tada jiems leidžiama įžengti į šventyklos teritoriją.
Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti objektai paprastai būna gausiau lankomi turistų. Vis dėlto šventyklos pareigūnai sako dabar svarstantys, ar tikslinga ateityje uždrausti atvykti bet kokiems žmonėms, išskyrus šventikus. Vienas iš tokio potencialaus draudimo motyvų – nuogąstavimai, kad per daug lankytojų gali „sunaikinti“ salą.
Kartais sakoma, kad į salą draudžiama atvykti moterims, bet iš principo patekti negali niekas, tik šventikai, kurie čia meldžiasi 365 dienas per metus.
„Kartais sakoma, kad į salą draudžiama atvykti moterims, bet iš principo patekti negali niekas, tik šventikai, kurie čia meldžiasi 365 dienas per metus“, – sakė atstovas.
Konkrečiai draudimas atvykti moterims „neturi nieko bendra su moterų diskriminacija“, telefonu naujienų agentūrai AFP sakė šis pareigūnas.
Kelionė jūra į salą laikoma pavojinga moterims, ir šventykla šios šimtmečių senumo taisyklės nekeis, sakė jis.
„Ji skirta apsaugoti moteris, vaikus gimdančią lytį“, – pridūrė atstovas.
Salelė, esanti prie Kiūšiū – pietinės iš pagrindinių keturių Japonijos salų – šiaurės vakarų pakrantės, nuo senovės buvo svarbūs Japonijos užsienio prekybos vartai, nes yra salyną ir Korėjos pusiasalį bei Kiniją jungusio prekybos kelio dalis.
Čia buvo rasta tūkstančiai aukso žiedų ir kitų vertingų daiktų. „Manoma, kad šios brangenybės buvo paaukotos dievams, meldžiant šalies klestėjimo ir kelionių jūra saugumo“, – sakoma šventyklų komplekso „Munakata Taisha“, kuriai priklauso Okinošima, interneto svetainėje.
UNESCO paveldo komitetas per savo metinį susirinkimą, šįkart vykusį Lenkijoje, svarstė prestižinio statuso suteikimą 33 objektams. Sekmadienį komitetas į paveldo sąrašą taip pat įtraukė Taputapuatėją, priklausančią vadinamajam Polinezijos trikampiui pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Manoma, kad šį regioną žmonės apgyvendino paskutinį.
Į sąrašą taip pat buvo įtrauktas Didžiosios Britanijos Ežerų kraštas, įkvėpęs daugybę menininkus, pradedant Williamu Wordsworthu, baigiant Beatrix Potter, ir Valongo prieplauka Rio de Žaneire, kur į Braziliją buvo pirmąkart atgabenta vergų iš Afrikos.
UNESCO pasaulio paveldo sąraše yra daugiau kaip 1 000 vietovių, monumentų ir gamtos paminklų, turinčių „išskirtinę visuotinę vertę“ žmonijai. Tarp jo lobių yra Australijos Didysis barjerinis rifas, Taj Mahal mauzoliejus Indijoje, uoloje iškaltas Petros miestas dabartinėje Jordanijoje.
