„Kai per karantiną mūsų siūlomos paslaugos buvo uždraustos, įsivyravusi ramybė inspiravo kažką sukurti. Taip gimė miško maudynių idėja. 4 mėnesius gyvenome ne su nuliu pajamų, o į minusą net ėjome.
Nedejavome, tą laiką išnaudojome sezono pasiruošimui – baigiantis rudeniui pristatėme sodyboje dvi naujienas: audiogido vedamą pasivaikščiojimą po mišką ir jaukų dvejus metus statytą SPA centrą, kuriame – unikali sauna su panoraminiu vaizdu į ežerą (įrengta stiklinė priekinė siena – aut. past.), turkiška garų pirtis, masažinė vonia, lauko terasa, gultai, chalatai, rankšluosčiai bei puodelis pušų spyglių arbatos.
Gegužę patys renkame kankorėžius ir verdame uogienę“, – aprodydama sodybą, kurioje draudžiamas alkoholio vartojimas, naujoves pristatė šeimininkė Rūta.
Stebėti saulėlydį iš pirties – išties nepakartojamas potyris. Tačiau dar daugiau jų užplūsta leidžiantis į miško maudynes.
„Šį verslą vystome su dukra Ugne. Paskaitėme atsitiktinai į rankas pakliuvusią japonų miško medicinos eksperto, daktaro Qing Li knygą „Miško maudynės“. Taip gimė naujojo mūsų projekto idėja. Kadangi gyvename miške, patys turime miško, vyras užsiima medienos apdirbimu – tai jo kitas verslas, norėjosi tai išnaudoti.
Visi žinome, kad gamta teikia naudą, bet kodėl tie medžiai tokie magiški? Palyginkite, kiek laiko praleidžiate prie kompiuterio, spūstyse, – nesibaigiantis stresas. Grįžtame į šeimas – vėl skubame, o miške mes visi nurimstame, emociškai atsipalaiduojame.
Minėtos knygos autorius – mokslininkas, tai nėra kažkokia ezoterika. Jis atliko tyrimus, miško naudą įrodė moksliškai: pasivaikščiojęs valandą ar dvi po mišką, žmogus taip atsipalaiduoja, kad jo širdies ritmas sulėtėja, spaudimas nukrinta, pagerėja virškinimas, sustiprėja imunitetas. Todėl Japonijoje miško maudynės labai populiarios – jie turi daug miško takų“, – kaip kilo idėja, prisiminė Rūta.
Išsigelbėjimas nuo persidirbimo
Miško maudynės – tai japonų mokslininkų sukurta praktika (terapija SHINRIN-YOKU), leidžianti visomis juslėmis pajausti maksimalią miško naudą žmogaus sveikatai.
Atsirado ši praktika Japonijoje 9-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Stiprėjant urbanizacijai, stiprėjo japonų atotrūkis nuo gamtos, žmonės miestuose persidirbdavo, kentė nuolatinį stresą. Japonų kalboje net atsirado žodis, reiškiantis mirtį nuo persidirbimo.
Mokslininkai ėmė ieškoti būtų, kaip pasitelkus gamtą, grąžinti žmonėms gerą savijautą. Šiuo tikslu buvo įkurtos miško terapijos bazės, į kurias atvykusiems žmonėms buvo daromi tyrimai iki terapijos ir po jos.
Japonų kalboje net atsirado žodis, reiškiantis mirtį nuo persidirbimo.
Nustatyta, kad pasivaikščiojus miške sumažėja stresas, nerimas, pagerėja nuotaika, išauga gebėjimas susikaupti, sparčiau gyjama po operacijų, padidėja energijos kiekis, pagerėja miegas, stiprėja imuninė sistema.
Dabar Japonijoje yra daugiau nei 60 tokių miško bazių. Miško terapiją gydymo įstaigose pacientams rekomenduoja net gydytojai.
Mokslininkų teigimu, miško nauda mūsų organizmui pasireiškia jau po 20-ties minučių pasivaikščiojimo, optimaliausias laikas – 2 valandos.
Kūrė su specialistais
Susipažinusi su visa šia informacija, Rūta kreipėsi pagalbos į sertifikuotą miško gidę, Miško terapijos ir edukacijos centro įkūrėją Milą Monk.
Rūta norėjo, kad sumanytas projektas nebūtų tiesiog kažkokie bereikšmiai ąžuoliniai stulpeliai nuosavame miške, saviveikla. Taip šių metų pavasarį „Barono viloje“ buvo įrengtas pirmasis šalyje kilometro ilgio savarankiškų miško maudynių takas, kuriuo einama lydint malonaus bei itin melodingo M.Monk balso, sklindančio iš audiogido.
Stulpeliai su simboliais žymi taškus, kur sustojus reikia telefone įsijungti atitinkamą miško maudynių pratimą.
„Yra 8 stotelės su įvairiomis užduotimis. Atvykęs pas mus, žmogus gauna prisijungimą, nuskanuoja QR kodą (yra lietuvių ir anglų kalba aprašymas) ir žygiuoja mišku savarankiškai. Tai nėra pramoga, sportas, tai – patirtis, siūlymas pajusti mišką visomis juslėmis: per klausą, regėjimą, skonį, uoslę, lytėjimą. Tai individuali patirtis.
Buvau sužavėta, nes atrandi dalykų, kurių nesitikėjai. Taku turi eiti labai lėtai. Netikėtai supranti, kad neskubėti – itin malonu. Taip, tas pats miškas yra ir Vilniaus Vingio parke, bet kai tu vaikštai nuošaliame miške su tikslu, atlieki atsipalaidavimo užduotis – viskas kitaip, kažką viduje parsineši“, – projektą, prie kurio dirbo visa komanda – ir miškininkas su dizainere, pristatė Rūta.
Miško maudynės sodybos svečiams yra nemokamos. Gali į jas pasinerti ir tie, kurie neapsistoja viloje – tereikia užeiti į registratūrą ir gauti slaptažodį.
Keliaujama taku apie valandą. Tokia sveikatinimo praktika, kuria siekiama, kad pajustumėte malonumą būti gyvu, dovanoja atsipalaidavimą, stiprina ryšį su gamta per pojūčius, panardina į Lydimų miško atmosferą.
Seansas, kaip tikina Rūta, yra ir mokomasis – pratimus galima vėliau atlikti ir kitur, savarankiškai.
Jei smalsu, kokie tie pratimai, tai štai pirmojoje stotelėje kviečiama pasinerti į pojūčius. Malonus balsas pasiūlo atsistoti patogiai, užsimerkti, įkvėpti, iškvėpti, įsiklausyti į savo kūną, pajausti jo svorį, pajausti supančią erdvę, iš kur pučia vėjas, stebėti savo kvėpavimą – tikrų tikriausia meditacija.
Taip pat siūloma įsiklausyti į garsus aplinkoje: koks pats garsiausias garsas, o tyliausias? Gal net išgirsite gamtos kuriamą ritmą, melodiją.
Kitoje stotelėje kviečiama paliesti tam tikrus miško objektus, surasti lobį.
„Gal kas miško maudynių metu gaus atsakymus į ilgai kamavusius vidinius klausimus, – šyptelėjo poilsio ir maitinimo paslaugų oazės, kurioje didelis dėmesys skiriamas gamtosaugai – naudojami daugiausiai atsinaujinantys energijos šaltiniai, savininkė. – Turime minčių padėti kokiame punkte ir gultus, kad žmonės galėtų atsigulti, pažiūrėti į viršų, nuo ko esame atpratę“.
Įsikūrė senelių žemėje
Po pasivaikščiojimo miško tankmėje grįžtame į sodybą, kur mus pasitinka šeimininkų šuo Čakas, meiliai vadinamas apsaugos ministru.
„Mes su vyru čia įsikūrę apie 30 metų – iš pradžių patys čia vasarodavom, nes tai – vyro senelių žemė. Jie buvo išvežti į Sibirą, namai virtę kolūkio laukais. Vaikystės vietos juk traukia, kad ir namų nebelikę. Šiaip šiauliečiai esame, bet kai pradėjome ieškoti sodybos vasarojimui, iškart žvilgsniai pakrypo čia – panorome susigrąžinti senelių žemę“, – kaip atsidūrė Butėnų kaime, paaiškino Rūta.
Prieš 20 metų čia buvo plynas laukas, durpynas, nebuvo ir ežero, tik kūdra. Kasti nuosavą tvenkinį Baronai pradėjo neturėdami jokios šiuolaikinės modernios technikos. Du pirmieji bandymai buvo nesėkmingi.
„Darėme tyrimą, kaip tos durpės giliai – pasirodo, net 15 metrų. Pasakė, kol neiškasim visko, nebus gero vandens. Stebėdami mūsų vargus, kaimo žmonės pirštais sukiojo prie smilkinio. 3-4 metus su senovine technika kasėm. Plotas juk didelis. Šį ežerą dabar maitina upelis. Žuvytėms čia gera gyvent. Gavus leidimą, galima žvejoti. Antrą projektuką darėme jau prie savų namų“, – patikino pašnekovė.
Gyvena Baronai kitapus ežero, tad į darbo vietą Rūta dažnai atvyksta paspirtuku.
Pirmą svečią nuosavoje sodyboje šeima priėmė gal 2000-aisiais. 2001 metais jau registravo kaimo turizmo sodybą. Galiausiai viskas plėtėsi, statėsi naujos vilos. 2018 metais atlikta pagrindinio pastato rekonstrukcija.
Stebėdami mūsų vargus, kaimo žmonės pirštais sukiojo prie smilkinio.
„Mūsų išskirtinumas – skandinaviškas stilius. Gal vieni iš pirmųjų buvome, kurie jį pritaikėme kaimo turizme. Kam ta senovė, pseudoetnografija – Rumšiškių, pamanėme, tikrai nedarysime.
Iki šiol orientavomės į renginius, tačiau per karantiną persiorientavome – mus išgelbėjo atskirti nameliai-vilos. Yra jie tik 3, tačiau per karantiną būtų neužtekę jų ir 10-ties, tokia paklausa buvo. Viename namelyje gali ir 2 šeimos tilpti“, – aprodydama namelius, patikino Rūta.
Nėra net televizorių
„Barono vilos“ tiek privalumas, tiek trūkumas yra tai, kad čia nėra pastovaus svečių srauto. Atvyksta tik tie, kurie pageidauja tylos ir ramybės. Net televizorių kambariuose nėra. Tiesa, to, pasak sodybos šeimininkės, pasigenda vos 1 iš 100 svečių.
„Vidutiniškai pas mus apsistoja apie 40 svečių. Didelė teritorija, tad visi pasiskirsto, nuolat vyrauja ramybė. Restoranas veikia tik savaitgaliais. Vėl, dėl to, kad nesame srautinė sodyba.
Minčių apie plėtrą yra, bet jau tiek suinvestavę esame, kad norime kažkiek susigrąžinti. Kaimo turizmas nėra tas, kuris greitai duoda grąžą – begalinės investicijos. Investuota ir labai daug laiko bei energijos, o kai jos pradeda trūkti šeimai, reikia kažką daryti. Pavyzdžiui, eiti į miško maudynes“, – nusijuokė Rūta.
„Barono vila“ išties žlugdo tipinį kaimo turizmo sodybos įsivaizdavimą – modernu, išjausta, kokybiška, estetiška ir kupina skandinaviško minimalizmo detalių. Be jokių, kaip juokauja Rūta, vežimo ratų ant išorinių sienų.
Lankosi čia ir nemažai latvių, kiekvieną vasarą vyksta retritai, dvasinio tobulėjimo stovyklos. Įkurtas sodyboje ir akį traukiantis akmenų parkas, kviečiantis į susitikimą su savąja gelme, savo šaknimis.
Įvairių formų ir spalvų rieduliai tarsi nebyliai saugo sodybą ir jos gyventojus, kuria mistinę atmosferą.
