Paskutines praėjusių metų dienas nusprendėme praleisti Lenkijos žiemos sostinėje Zakopanėje. Iš Lietuvos išvažiavome gruodžio 29 d. po pietų, tad artėjant prie Zakopanės buvo jau gili naktis. Tai mus išgelbėjo nuo naujamečio laikotarpio spūsčių, kurios garsiojoje „Zakopiankoje“ (kelio ruožas tarp Zakopanės ir Krokuvos) gali tęstis net keliolika valandų.
Vietoje buvome apie antrą valandą nakties. Apsistojome visai šalia Zakopanės – miestelyje Koscielisko, truputį atokiau nuo miesto šurmulio ir turistinio srauto. Tikrai neapsirikome, atsibudę ryte pasijutome lyg pasakoje – medinis jaukus namukas, pro langą vaizdas tiesiai į kalnus – į Giewonto viršūnę. Nusprendėme pirmą dieną praleisti slidinėjant. Oras buvo pasakiškas – lengvas šaltukas, jokio vėjelio ir daug saulės.
Zakopanės regione yra keletas slidinėjimo centrų: Kasprowy Wierch, Nosal, Szymoszkowa, Harenda, Male Ciche. Aukščiausias – Kasprowy Wierch slidinėjimo centras, kuriame įrengta per 13 km slidinėjimo trasų. Kituose slidinėjimo centruose bendras trasų ilgis nuo 2 iki 4 km.
Man labiausiai patiko Male Ciche slidinėjimo centras – kalnas gan ilgas (1300 m) ir nelabai status. Szymaszkowa slidinėjo centro keltuvas pakelia iki Gubalowkos – 1123 metrų aukščio kalną, iš kurio galime gėrėtis Zakopanės ir priešais esančių Tatrų panorama. Kalno viršūnėje yra jaukūs viešbutukai, daugybė restoranų ir pramogų. Deja, nepavyko išvengti naujamečio laikotarpio eilių prie keltuvų ir daugybės žmonių ant kalno.
Gruodžio 31 d. praleidome turistiškai: lankydami Morskie Oko (Jūros akis) – didžiausią ežerą Tatrų kalnuose. Lipimas į Morkie Oko prasideda nuo Pelenica Bialczanka, iš ten galima nusamdyti vežimą su arkliais (50 PLN už žmogų į vieną pusę).
Važiavimas Tatrų nacionaliniu parku trunka apie valandą – grožimės pasakiška miško ir kalnų panorama. Pasiekiame Wlosienica – galutinę važiuojančiųjų arkliais stotelę. Nuo čia iki ežero tenka eiti dar pora kilometrų, bet nusipirkę karšto vyno net nepajutome, kaip pagaliau pasisveikiname su „Jūros akimi“. Visai šalia ežero yra ir trobelė, kur išgeriame kavos ir skubame sugrįžti namo, nes tuojau ir Naujųjų metų sutikimas.
Naujuosius metus sutikome su tradicine Zakopanės krašto pramoga „Kulig“ – ją sudaro pasivažinėjimas po apylinkes liaudiškais vežimais, traukiamais arklių, prie laužo kepamos dešrelės, goralų gyvai atliekamos dainos.
Pirmąją Naujųjų dieną pasitikome simboliškai – Lenkijos Tatrų viršukalnėje Kasprowy Wierch. Iki šios viršūnės galite tiek lipti pėsčiomis, tiek pasikelti būtų galima mėgautis gražiais vaizdais, bet, deja, tą dieną tvyrojo visiškas rūkas, tad matėme tik baltą sniegą.
Vakare dar išruošėme pasižvalgyti po dūzgiantį nuo turistų kurortą. Daugiausia jų sudaro patys lenkai, bet nemažai buvo ir užsieniečių, dauguma iš Rusijos, Lietuvos.
Būtina nueiti ir į pačią pagrindinę gatvę Krupowki, kur gausų suvenyrinių niekučių, parduotuvių ir restoranų, tradicinių karčiamų. Lenkijos virtuvė, kaip visada, maloniai palepino – valgėme daug, pigiai ir labai skaniai. Dažniausiai užsisakinėjome tradicinius lenkiškus patiekalus: pierogį, zureką, flakį.
Šiame regione vietiniai gyventojai augina avis, todėl, ko gero, pats populiariausias tradicinis Zakopanės skanėstas yra kietas rūkytas avies pieno sūris, kurio skonis pabrėžiamas su kartu pateikiamu spanguolių džemu.
Sekite Małgorzatos kelionės „Facebooke“.
