Kas dar keisčiau, kad paprastai valstybės, kuriose dominuoja katalikybė, nėra turtingiausios pasaulyje. Liuksemburgas yra visiška išimtis, nes yra absoliučiai katalikiškas.
Galima daug skaityti apie šį mažą dydžiu, bet didį ekonomika pasaulio kampelį, bet tai juk taip nuobodu. Kur kas smagiau nuvykti į vietą ir pažiūrėti, kas ji per stebuklas. Savaitgalio išvyka tam idealiai tinka.
Nuvykti paprasta – „Ryanair“ iš Vilniaus skraidina į Hano oro uostą Vokietijoje, dar turintį Frankfurto pavadinimą, nors nuo Hano iki Frankfurto yra toliau nei nuo Vilniaus iki Kauno. Apskritai, Hano oro uostas yra pusiaukelėje tarp Frankfurto ir Liuksemburgo, tai vadovaujantis ta pačia logika jį galima pavadinti ir Liuksemburgo Hano oro uostu.
Iš Hano oro uosto į Liuksemburgą veža autobusai, dirbantys pigių oro linijų darbo principu. Kuo anksčiau perki, tuo pigiau nusiperki. Nusipirkau bilietus už 8,5 euro į vieną pusę. Gal ir neblogai, nes perkant pačiame autobuse jie kainuoja apie dvidešimt eurų.
Kadangi atskrendame vėlai, nebesigrūdame į Liuksemburgą naktį, o pasiliekame nakvoti viešbutyje šalia Hano oro uosto. Viešbučio kambarys juokingas, nes ant sienų išpiešti lėktuvai. Dviviečio kambario kaina – 54 eurai.
Iš ryto pakiliai nusiteikę sulipam į autobusą, be mūsų, vežantį dar keturis keleivius. Važiuojam per kalnus, kurių nesimato, nes viskas paskendę rūke, kaip tas ežiukas. Kad diena nors kiek prašviesėtų, gurkšnojam nealkoholinį brendį.
Liuksemburge gyvena pusė milijono žmonių, o sostinėje Liuksemburge – apie 100 tūkstančių. Šalyje kalbama trimis kalbomis – prancūzų, vokiečių ir liuksemburgiečių.
Pirmasis įspūdis iš stoties rajono – atsipalaidavimas. Ramūs žmonės ramiai vaikšto ar pusryčiauja kavinukėse. Niekas neskuba. Švaru, jauku ir ramu. Pajuntu šitam miestui simpatiją. Net negaliu pasakyti kodėl, bet kartais taip būna. Tiesiog pajunti, kad vieta artima širdžiai. Gal net gyventi čia norėčiau. Apniukusi diena ir lietutis nesugeba paslėpti miesto jaukumo, laisvumo ir miestiečių atsipalaidavimo.
Vietiniai sako, kad ramybė pas juos tik ir būna savaitgaliais, nes apie 100 tūkstančių dirbančiųjų Liuksemburge yra prancūzai, vokiečiai ir belgai, kurie savaitgaliais išvažiuoja namo, ir šalis ištuštėja. Be to, apie 10 tūkstančių liuksemburgiečių dirba Liuksemburge, tačiau dėl mažesnių mokesčių ir aukštų nekilnojamojo turto kainų gyvena gretimose šalyse, todėl savaitgaliais jie irgi išvažiuoja iš šalies. Tokie žmonės yra didelė paspirtis valstybės ekonomikai, nes bendrąjį vidaus produktą jie kuria Liuksemburgui. Sako, kad darbo dienomis Liuksemburgo mieste gyventojų skaičius padvigubėja.
Anksčiau dėl savo fortų ir įtvirtinimų Liuksemburgo sostinė buvo vadinama Šiaurės Gibraltaru. Iki šių dienų yra išlikę fortų likučiai, kurie išsidėstę per visą miesto centrą. Miestas pastatytas ant uolų, kurių apačioje susikerta Alzetės ir Petrusės upės. Jų slėnius jungia senoviniai arkiniai Adolfo ir Pasarelės tiltai. Apačioje tarp šių tiltų yra žaliuojantis Petrusės slėnio parkas, per kurį siūlomas maršrutas turistams. Šis maršrutas prasideda prie kazematų, leidžiamasi senamiesčiu žemyn į upės slėnį, keliaujama per parką iki senojo Adolfo tilto, kur galima serpantinu užkopti į viršutinį miestą, arba ten pat užsikelti eskalatoriumi.
Miestas nedidelis, todėl visus gražiausius objektus galima nesunkiai pasiekti pėsčiomis.
Kadangi žemėlapyje nelabai matėsi, kur yra uolos, einant trumpiausiu keliu link hostelio teko lipti į uolą, po to nulipti, dėl ko trumpiausias kelias tapo ilgiausiu. Bendrakeleiviai dėl to burbėjo ir sakė, kad jiems reikia naujo vado. Taip beklaidžiodami aplankėme Grundą – žemutinį miestą Alzetės upės slėnyje. Sako, ten populiarus naktinis gyvenimas. O pati Alzetė tik vadinasi upe. Gerai įsibėgėjus peršoktum ją net puspadžių nesušlapęs.
Pagrindinė senamiesčio pėsčiųjų gatvė vadinasi Chimay. Šalia yra Konstitucijos aikštė. Ji pastatyta ant senovinio bastiono, kurio apačioje – skardis. Nuo jos atsiveria puikus vaizdas į Petrusės slėnį ir Adolfo senovinį tiltą. Aikštėje stovi memorialas, simbolizuojantis liuksemburgiečių laisvę ir pasipriešinimą okupantams. Čia plaikstosi didžiulė Liuksemburgo vėliava. Ilgai ja grožiuosi. Norėčiau ir Lietuvoje visur matyti gigantiškas trispalves, man jos tokios gražios.
Nakvojame hostelyje. Pusryčių indus nurinkinėja portugalė. Ji sako, kad daug portugalų vyksta padirbėti į turtingesnes šalis, nes Portugalijoje sunku darbą gauti ir moka nedaug.
Kazematų sunaikinti nepavyko, nes jie buvo po žeme, ir tam būtų reikėję nugriauti ir dalį miesto.
Žymiausias miesto lankytinas objektas yra kazematai. Tai ilgas, po miestu esantis tunelių tinklas, skirtas gynybos tikslams. Kazematų ilgis buvo apie 23 kilometrus ir juose galėjo sutilpti 35 tūkst. žmonių. Nuo 1867 m. visi miesto fortai ir įtvirtinimai buvo nugriauti, tačiau kazematų sunaikinti nepavyko, nes jie buvo po žeme, ir tam būtų reikėję nugriauti ir dalį miesto. Dabar žmonėms yra prieinama tik labai nedidelė kazematų dalis. Tačiau ir ji yra įspūdinga. Painūs tuneliai, kartais pasibaigiantys aklaviete, esantys keliuose lygiuose po žeme, yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Į Boko kazematus įėjimas yra viršuje, o išėjimas – jau apačioje, Alzetės slėnyje Grunde, kur prieš nosį yra Šv. Jono bažnyčia, istorijos muziejus su aikšte. Ten gera prigulti ant žolytės pailsėti.
Petrusės slėnio parkas yra atgaiva sielai. Visur gražu, žalia, o virš galvos – įspūdingi senoviniai tiltai. Ties Adolfo tiltu serpantinu užkopus į Konstitucijos aikštę, vėl atsirasite miesto centre. Ten pat ir katalikiškoji Liuksemburgo katedra, nacionalinė biblioteka, rotušė, didžiųjų kunigaikščių rūmai, Royal bulvaras – liuksemburgietiškas Volstritas, senamiestis ir dauguma miesto lankytinų objektų.
Toliau galima kulniuoti link Kirchbergo, kur įsikūrusios ES institucijos. Tame rajone yra įspūdingas filharmonijos pastatas ir šiuolaikinio meno muziejus MUDAM. Nebesuspėjome pamatyti II pasaulinio karo amerikiečių karių kapinių ir memorialo, esančio netoli Liuksemburgo oro uosto, nors ir žinojome, kad tai yra verta aplankymo vieta.
O nesuspėjome dėl rimtos priežasties. Iš Vokietijos atvykęs mūsų draugas pasiūlė neužsibūti sostinėje ir jo automobiliu vykti aplankyti kitas žymiausias šalies vietas, nes Liuksemburgas gali pasiūlyti dar daugiau nei tik sostinę.
