Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Nors žaidimas „Surink Lietuvą“ keliautojams azartą kelia ne pirmi metai, aktyviau šią dėlionę pradėjom rinkti visai neseniai. Ir ne todėl, kad idėja būtų prasta. Priešingai, ji labai gera. Nežinau jokio kito projekto, taip įtraukiančiai skatinančio keliauti po Lietuvą. Jei žurnalistų sąjungos organizuojamame keliautojų konkurse „Kolumbas LT“ būtų nominacija už skatinimą keliauti, neabejoju, „Surink Lietuvą“ laimėtų be konkurencijos.
Šiai puikiai idėjai pradžioje koją kišo prastoka vadyba ir logistika – savaitgaliais magnetukų pardavimo vietas dažniausiai rasdavome uždarytas, arba jie tiesiog būdo išpirkti. Entuziazmas išblėso, tačiau patriotiškumas niekur nedingo, o pasitaisiusi vadyba paskatino vėl grįžti prie šio žaidimo. Likus porai minučių iki uždarymo sustoju prie muziejaus pastato ir kaip koks banko plėšikas užsidėjęs veidą dengiančią kaukę bėgu vidun. Spėjau – žolelėmis išmargintas Švenčionių magnetukas mano rankose.
Kitas sustojimas – Paliesiaus dvaras. Dabar jau skubėti nėra kur, todėl seku paskui mums tinkama kryptimi važiuojančius automobilius. Iš karto pagalvojau, jog jie ten pat važiuoja, ir nuojauta neapgavo. Palydėjęs į kiemą įvažiuojančius svečius sustojau šalikelėje. Šį kartą kelionės tikslas ne pats Paliesiaus dvaras ir ne jame vykstantis renginys, o šalimais miške įrengtas pažintinis sveikatingumo takas. Telieka jį surasti. Ir jei tikėti pakelėje stovinčia rodykle, iki jo liko vienas kilometras dulkėto žvyrkelio.
Pamiškėje randam automobilių stovėjimo aikštelę su informaciniu stendu, kuriame pavaizduotos trys trasos. Trumpiausia – geltonoji, kurios ilgis siekia 2,3 kilometro, vidurinė – 4,9 km ilgio mėlynoji – ir 8 kilometrų ilgiausioji raudonoji. Kai būna skirtingo ilgio trasos, dažniausiai renkuosi ilgiausią. Šį kartą taip pat planuoju eiti ilgiausiu maršrutu, nors kartu į kelionę išsiruošęs antrokas iš pradžių kiek suabejojo, ar maršrutas nebus jam per ilgas. Iš pradžių visų ilgių trasų maršrutai sutampa, todėl kurį laiką bus galima pasinaudoti planu B ir pasirinkti trumpesnę trasą.
Rudens kelionių sezoną pradedam Aukštaitijoje. Nieko nelaukdami plačiu taku pasileidžiame į mišką. Rudenį dienos jau gerokai trumpesnės, todėl iškeliavus vėliau reikia įvertinti planuojamą įveikti atstumą bei laiką, reikalingą jam įveikti, kad miške neužkluptų tamsa. Dar smagiau, kai galima žygiuoti šviečiant saulei, kuri vis dar pakankamai šilta, todėl rudenėjančiu mišku galima grožėtis einant apsirengus vasarišką žygio aprangą. Visgi rudeniška šiluma turi ir šalutinį poveikį – žiemos miegu miegoti dar neskubančius uodus, kurie tuoj pat prisistato pajutę šilto kraujo kvapą. Aš kaip nors apsiginsiu, o štai jaunajam žygeiviui tenka dėtis visą kūną dengiančius rūbus. Būnant gamtoje tenka žaisti pagal jos taisykles.
Už poros šimtų metrų randam dar vieną tokį patį informacinį stendą su Sirvėtos regioninio parko ir Paliesiaus klinikos logotipais. Pirmojo iš jų buvimas ant šio stendo sukelia klausimų, kadangi regioninio parko ribos šios vietovės nesiekia, o štai dvare veikiančios klinikos sąsaja su sveikatingumo taku yra tiesioginė ir akivaizdi. Šios klinikos veikla paremta alternatyvia medikamentiniam gydymui idėja, kaip kad gydymas fiziniu krūviu atsipalaidavimą skatinančioje aplinkoje. Kaip jie patys rašo, pagrindinis tikslas yra individualiai parinktu fiziniu krūviu prižiūrint gydytojams užtikrinti geresnę sveikatą. Panašu, jog šis takas yra ta vieta, kur klinikos pacientai atlieka vieną ar kitą fizinio krūvio procedūrą. Ją atliksime ir mes, tik, priešingai nei kad skelbia farmacininkų reklamos, atliksime nepasitarę nei su gydytoju, nei su vaistininku.
Greitai tapo aišku, kad pažintinio tako pavadinimas čia įrengtoms trasoms netinka. Tako pradžiose stovintys stendai yra vieninteliai, todėl ieškantiems kažko daugiau nei tik sveikatinimasis, čia gali būti nuobodoka. Užtai įrengtas trasų ženklinimas pasiklysti neleis. Skirtingų ilgių trasos pažymėtos skirtingų spalvų rodyklėmis, o šalia dar ir nueitas atstumas rašomas.
Laikydamiesi raudonos spalvos rodyklių rodomos krypties ir gindamiesi nuo uodų bei briedmusių gan sparčiai judėjome į priekį. Po kurio laiko pajutau, kad nors ir einu taku, visas mano dėmesys kitur. Temos apie draugus ir sveiką maistą, netikėti klausimai apie tai, kaip atsirado Žemė, kur baigiasi kosmosas, kur gyvena baltieji kiškiai ir kas tai yra atsakomybė įtraukė į bendravimą taip, kad vienas užmiršo apie taką, kitas – apie einamą atstumą. Nueitą atstumą žymintys skaičiai sparčiai didėjo, o nuo pokalbių atitraukdavo tik šalia tako augančios gigantiško dydžio musmirės ar prieita palaukė.
Maršrutas beveik visą laiką eina miško keliukais, kurie vietomis aiškūs ir geros būklės, o vietomis apaugę žole ir dilgėlėmis. Pasitaikė ir drėgnų atkarpų, kurias reikėjo apeiti mišku, bet šiaip daugelyje šlapviečių įrengti praėjimai, todėl didesnių problemų praeiti nekyla.
Įveikę paskutinę raudonosios trasos dalį, kur dilgėlės siekia juosmenį, artėjame link finišo. Pakeliui randame vos keleto metrų ilgio basų kojų tako fragmentą. Dėl keturių skirtingų paviršių net batus nusiauti neverta. Ilgesnė tokio tako atkarpa tikrai įneštų gyvybingumo į kiek nuobodoką taką, o ir su nemedikamentinio gydymo metodais, kuriuos taiko Paliesiaus klinika, jis taip pat derėtų.
Gal tako rengėjai ir turi kokių minčių paversti šį taką pažintiniu, tačiau šiai dienai toks pavadinimas atrodo kaip klaidinanti reklama. Sveikatingumo tako ar pasivaikščiojimo trasos pavadinimas kur kas labiau atitinka tikrovę.
Kertam finišo liniją ir visu stiprumu pajaučiam alkio jausmą. Jis kur kas stipresnis už nuovargį, todėl pora automobilyje likusių obuolių situacijos nepakeičia. Staiga prisimenu prieš keletą dienų skaitytą straipsnį apie darbo netekusį ir Ignalinon išvykusį vyruką, kuris draugų paragintas pradėjo gaminti burgerius ir dabar klientų neatsigina. Šiais laikais jei ne „Google“, tai „Facebook viską“ žino, todėl greitai radęs telefono numerį skambinu. Užsakymų daug, todėl pataria atvažiuoti ne anksčiau nei po pusvalandžio. Pakentėsim, nes alkį kiek nuslopina nekantrumo jausmas.
Važiuoju neskubėdamas, po nematytas apylinkes dairydamasis – šių vietų mano akys dar nėra regėjusios. Taip pirmą kartą atsiduriu Ceikinių kaime, kuriame išvystu dailiai ir naujai atrodančią medinę bažnyčią.
Naujai ji atrodo neatsitiktinai, ji iš tiesų pastatyta vos prieš keletą metų. Ceikiniai yra viena iš 14 Lietuvos vietovių, kurioje po Nepriklausomybės atkūrimo degė bažnyčia. Ši buvo sudegusi iki pamatų, ir jei ne vietiniai gyventojai, kurie per kelias dienas po gaisro paaukojo 20000 eurų, pro šią vietą greičiausiai pravažiuočiau nesustojęs.
Vidun nepatekau, durys buvo užrakintos, tačiau ir tų keleto minučių užteko pajausti, kad ši vieta turi gerą aurą. Verta su bažnyčios atstatymo istorija susipažinti, o tada pradedi galvoti, kad tą aurą kuria ne kas kita, o žmonės ir jų darbai. Būtų smagu čia pabūti kokią valandą ar dvi, tiesiog nieko neveikiant. Pasivaikščioti, gal kokių istorijų pasiklausyti. Kada nors, o dabar – į Ignaliną, kur kiti žmonės kuria kitą istoriją, tik šįkart apie maistą.
Važiuodamas paskutinius keliasdešimt metrų užtikrintumo nejaučiu. Siauru keliuku privažiuoju sodybą, kurios kieme stovintys žmonės patikina, jog pataikiau ten, kur norėjau. Mažame priestate vyksta maisto gaminimo procesas, šalia stovinčioje kepsninėje kepa mėsa. Gal mums? Pasirodžiusi mergina paprašo dar šiek tiek palaukti ir nuėjusi į šiltnamį parsinešė salotų.
Kad laikas neprailgtų, bendraujame su narve uždarytu šunimi, kuris „gali negyvai užlaižyti“. Panašu, jog šiame juokingai atrodančiame užraše yra nemaža dalis tiesos. Šuo ne tik draugiškai nusiteikęs, bet akivaizdžiai demonstruoja pasitenkinimą jam rodomu dėmesiu. Girdėti, kaip skamba telefonai, nedrąsiai privažiuoja dar vienas automobilis – šiais laikais jei tikrai kažką moki daryti gerai, tave suras visur. Popierinėse dėžutėse gauname savo porcijas ir dairomės, kur čia būtų galima prisėsti. „Tiek to, sėskit ir valgykit verandoje“, – sako kieme besisukinėjantis vyras ir įpylęs atneša dvi stiklines obuolių sulčių. Kalbam apie grybus ir apie staiga atsiradusį sūnaus verslą, tarsi būtumėm užsukę į svečius pas savo pažįstamą.
Gavome ne tik maisto, gavome natūralumo ir paprastumo kupinų potyrių, dėl kurių žmonės važiuoja šimtus kilometrų ir moka neskaičiuodami pinigų. Sotūs ir patenkinti važiuojam namo. Pakeliui vėl galvoju apie magnetukus. Klydau sakydamas, kad „Surink Lietuvą“ trūkstama dėlionės dalis buvo vienas iš kelionės tikslų. Magnetukas negali būti kelionės tikslas, jis yra naujų atradimų pradžia.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
