Kiekvienam alaus žinovui verta pažinti gilias alaus tradicijas puoselėjančias Europos regionų ypatybes. Apžvelkime, kuo ir kaip alus skiriasi Belgijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir Olandijoje. O kuo šiame sąraše gali pasigirti Lietuva?
Belgija
Kai kuriuose šaltiniuose Belgija vadinama alaus tėvonija – tokios alaus rūšių įvairovės iki šiol neatkartojo jokia kita tauta. Šalyje, kurioje kone kiekvienas miestas ar regionas išlaikė tipinį vietos alų, yra gaminama virš 360 skirtingų alaus rūšių. Jos skiriasi skoniu, spalva, stiprumu, ir, svarbiausia – savo istorija.
Ypatinga istorija pasižymi Pajotenlande, kairiajame Senos upės krante įsikūrusiame regione, gimęs lambic alus – gėrimas, technologiškai gaminamas kaip alus, tačiau brandinamas kaip vynas. Lambic fermentacija vyksta spontaniškai – priešingai nei įprasta, nepridedant papildomų mielių, pasikliaujant, jog reikiamą darbą atliks iš aplinkos gaunamos laukinės mielės bei bakterijos.
Iš įprastinio miežių salyklo, dalies nesalyklinių kviečių ir sendintų apynių verdamas skystis išpilstomas į negilias talpas, paprastai laikomas alaus daryklos pastogėse atvirais langais. Per šiuos, kaip pasakoja aludariai, alus prisisotina vėjo atnešamų kvapų ir skonių. Tuomet lambic alus nuo vienerių iki trijų metų brandinamas statinėse, kuriose „prisirenka“ dar įvairesnių fermentaciją skatinančių bakterijų. Tai laukinis, kone mistiškas alus, kurio ir skonis ypatingas – dominuoja žemės, arklio balno ir kitos išskirtinių kvapų natos. Žinovai teigia, jog šis rūgštus ir duslus gėrimas yra kone sudėtingiausias ir neįprasčiausias alus pasaulyje.
Vokietija
Vokietijoje, ilgą laiką turėjusioje panašią alaus įvairovę kaip Belgijoje, situacija pasikeitė po XVI a. priimto „Reinheitsgebot“ tyrumo įstatymo. Pagal jį alus turėjo būti ruošiamas tik iš vandens, apynių ir miežių, vienintelės leistinos grūdų rūšies. Įstatymo leidėjai siekė ne alaus grynumo, o grūdų, iš kurių kepama duona, apsaugojimo – rugiai ir kviečiai turėjo būti skirti tik duonai. Istorijos išbandymus ir karalių panieką atlaikęs vokiškasis weissbier (baltas alus), ilgą laiką vyravęs kaimų aludėse, sulaukė visuotinio populiarumo ir pripažinimo.
Giliomis aludarystės tradicijomis garsėjančios Bavarijos sostinė Miunchenas daugeliui žinoma kaip „Oktoberfest“ gimtasis miestas.
Bavarijoje gimė alaus tyrumo įstatymas, vėliau įsigalėjęs visoje Vokietijoje ir praretinęs kitokiais ingredientais gardinamas kitų vokiečių regionų alaus rūšis.
Yra ir šviesioji pusė – Bavarijos regione išliko kai kurios senos ir autentiškos tradicijos, kaip kad stipraus alaus laikotarpis, vokiškai vadinamas „Starkbierzeit“. Jei mes žiemą vejame Užgavėnių blynais, tai bavarų aludariai – stipresniu alumi, kuris, tikima, turi prikviesti šiltesnį orą.
Bambergas – dar vienas Bavarijos regiono perlas, nedidelis, tačiau pripažintas UNESCO kultūros paveldo miestu. Tai „rūkyto alaus“, gaminamo aprūkant salyklą, gimtinė, išlaikiusi ir kitus senuosius Frankofonijos lagerius. Iki šių dienų Bamberge alaus galima ragauti vadinamuosiuose „alaus soduose“, pritaikytuose šeimyniniam laiko leidimui.
Čekija
Čekijoje sunkiai pralenkiamas yra Pilzeno miestas, kuriame gimė garsusis pilsneris. Šviesus, lengvas, šiaudų spalvos alus tapo populiarus Europoje ir už jos ribų. Čekiškasis „Pilsner Urquell“ yra pati gryniausia pilsnerio forma. Šiuo alumi Čekija pasiglemžė dalį Vokietijos šlovės – garsiausią čekišką alų XIX amžiuje išvirė iš Bavarijos krašto pasamdytas aludaris. Paprašytas pagaminti ką nors panašaus į vokišką lagerį, aludaris pasistengė ir išvirė garsųjį pilsnerį.
Kiek mažiau nei šimtu kilometrų nuo Pilzeno nutolusi Čekijos sostinė Praha gali pasiūlyti kur kas didesnę alaus rūšių įvairovę ir „Alaus muziejų“, kuriame galima išragauti visas čekų aludarių verdamas gėrybes. Prahos alaus užeigos didžiuojasi tuo, jog svečius vaišina nepasterizuotu alumi – tai yra, tokiu, kokį paprastai ragaujame tik aludario rūsyje.
Olandija
Jei norite išmėginti vasaros ar rudens alų, keliaukite į Olandiją. Šios šalies aludariai prisitaikė prie ryškios metų kaitos ir skirtingų metų laikų sąlygų, tad vasarą olandai geria witbier, o rudenį – bokbier. Visi žinome olandų alaus gamintojus, ir, nors šalis nedidelė, vietinių alaus daryklų yra kur daugiau nei mes įsivaizduojame.
Sostinės Amsterdamo alaus barai garsėja šmaikščiu šūkiu „Taupyk vandenį – gerk alų“. Šiandien jis skamba linksmai, o viduramžiais čia alus iš tiesų buvo geriamas dažniau nei vanduo, nes geriamo vandens tiesiog trūkdavo.
Airija
Airija yra garsiojo stauto tipo alaus tėvynė. Airijos sostinės Dublino aludariai pasauliui parūpino garsiausią stautą – „Guiness“ alų. Darykla įkurta greta tyrų, iš kalnų tekančių šaltinių, kurių vanduo iki šiol naudojamas alaus gamybai, dar 1759 metais. Pakako kiek daugiau nei šimtmečio, ir ši darykla išaugo iki didžiausios pasaulyje, dabar ji – didžiausia stauto gamintoja. Šį alų pradėjusi gaminti šeima jį populiarino pasaulyje visais įmanomais būdais, šio alaus transportavimo jūromis ir keliais istorija tapo ir logistikos istorijos dalimi.
Lietuva
Tarptautiniuose kelionių bloguose alaus mėgėjai visų pirma kviečiami aplankyti Vokietiją, Čekiją, Olandiją ar Airiją. Tačiau alaus žinovai savo interviu ar straipsniuose vis dažniau mini Lietuvą kaip naują „alaus kryptį“, įvardindami ją specifine ir nišine. Ne veltui, nes Lietuva taip pat turi vertingą alaus paveldą, kuris vertas didesnio pripažinimo už šalies ribų.
Į alaus daryklų žemėlapį pažvelgę atidžiau, jų atrastume išsibarsčiusių visoje Lietuvoje, tačiau koncentruotai nuo seno jos kūrėsi šiaurės rytų Aukštaitijoje. Šis kraštas šiandien gali būti vadinamas lietuviškos aludarystės lopšiu. Pirmosios alaus daryklos Aukštaitijoje kūrėsi aplink vienuolynus. Vėliau alaus daryklos kėlėsi greta dvarų. XIX amžiuje kiekvienas dvaras turėjo savo alaus daryklą. Aukštaitija buvo mėgstama dvarininkų, taigi ir daryklų čia veikė kelios dešimtys. Giliausios aludarystės tradicijos įsitvirtinusios Panevėžyje, Biržuose, Pasvalyje, Ukmergėje, Utenoje.
„Nors alaus profesionalai vertina Lietuvos alaus paveldą tarptautinėje arenoje, mūsų alus kur kas mažiau žinomas tarp alaus mėgėjų. Vieningai su visais Lietuvos aludariais sutariame, jog lietuviško alaus kokybe įtikinėti nereikia. Mums tereikia daugiau, garsiau, plačiau apie tai kalbėti, labiau suvienyti jėgas. Turime autentišką, istoriškai susiformavusį Aludarių kraštą Aukštaitijoje, senas receptūras, klasikines alaus rūšis ir naujomis rūšimis eksperimentuojančius aludarius – visus ingredientus, kurių reikia sėkmei,“ – teigia „Kalnapilio“ aludaris Ričardas Barakūnas.
