Lome ir šiandien veikia jo siūlymu pastatyta ligoninė, Varnos Archeologijos muziejaus įkūrimu rūpinosi taip pat jis. O ir pats Varnos kurortas ėmė klestėti tik rūpestingam gydytojui iš Lietuvos išsprendus opiausias miesto sanitarijos problemas.
Vietiniai žmonės gydytojų ir ypač ligoninių ten vengė, nes manė, kad į ligoninę einama tik numirti. Tad svetimšaliui gydytojui pirmiausia teko įrodyti, kad yra atvirkščiai.
1879 m. kovo 3 d. Bulgarija, rusų padedama, išsivadavo iš beveik 500 metų trukusio osmanų jungo. Tai pačiais metais Jonas Basanavičius Maskvos universitete baigė medicinos studijas. Keletą mėnesių tobulinęsis Chirurgijos katedroje dėl pašlijusios sveikatos jis buvo priverstas palikti atšiaurų Rusijos klimatą ir paskirtas dirbti į Lom-Palanką. Taip jaunas gydytojas atsidūrė nepriklausomoje, savarankiškai tvarkytis vos pradėjusioje Bulgarijoje.
O jei tiksliau – nedideliame ir skurdžiame Dunojaus uostamiestyje, kurio pavadinimas dabar skamba taip – Lomu.
Vietiniai žmonės gydytojų ir ypač ligoninių ten vengė. Buvo gajus įsitikinimas, kad į ligoninę einama tik numirti, tad gydytojui pirmiausia teko įrodyti, kad yra atvirkščiai. Savo paties autobiografijoje J.Basanavičius lakoniškai vardija skaičius: „Mano atsišaukimai į gyventojus sulaukė gerų pasekmių, nes pirmaisiais 1880 mano veikimo metais ligoninėj jau gydėsi 522 ligoniu ir ambulatorijoj apsilankė 1144, kuomet pirmiau 1879 m. buvo gydoma tik 19 žmonių“.
Be rūpesčio įtikinti sergančiuosius gydytis ligoninėje, gydytojas ėmė rūpintis ir tam tinkamesne vieta – asmeniškai kreipėsi į Aukščiausiąją medicinos tarybą ir pateikė prašymą dėl naujo ligoninės pastato statybų. Šis buvo patenkintas.
Maža to, J.Basanavičius pats išrinko pastatui tinkamą vietą toliau nuo miesto, įkalnėje šalia Dunojaus.
Lome jis iš viso darbavosi devynerius metus (1880-1882 m. ir 1885-1892 m.). Trejų metų pertrauka žymi ne tik jo profesinius bei kūrybinius ieškojimus Čekijoje ir Austrijoje, bet ir didįjį gyvenimo atradimą – mylimąją Elę (čekų vokietaitę Gabrielę Eleonorą Mohl).
Jaunavedžių pora metus gyveno Elenoje, nedideliame miestelyje Stara Planina kalnuose centrinėje Bulgarijoje, tačiau iš ten J.Basanavičius buvo perkeltas dirbti atgal į Lomą.
Penkerius metus trukusi Basanavičių santuoka baigėsi liūdnai – 1889 m. Elė ant vyro rankų mirė nuo džiovos. Mylima, jaunutė, vos 26 metų J.Basanavičiaus žmona buvo palaidota Lomo kapinėse. Jos vyrui tai buvo stiprus sukrėtimas, kurį užmiršti padėdavo tik darbas.
„Kad nuo to smūgio, kurį man suteikus Ellės mirtis, nors kiek nusiraminus, jį užmiršus ir liūdnumą pravarius, aš dar rudenį 1889 m. pradėjau rašyt monografiją apie Lom Palankos departamento sanitarę padėtį 10 metų tarpe su bulgarų etnografija, kurią buvau gerai pažinęs“, – savo autobiografijoje rašo J.Basanavičius.
Jo „Bulgarijos sanitarinės etnografijos medžiaga“ greitai tapo puikių vertinimų sulaukusiu veikalu.
Kovojo su paplitusiu sifiliu ir kitomis to meto rykštėmis
Gyvendamas Lome, J.Basanavičius daug prisidėjo žmones ne tik gydydamas, bet ir aktyviai rūpindamasis ligų prevencija: jo rūpesčiu kasmet vis labiau plito vakcinavimas. Akivaizdžių rezultatų davė ir jo kova su skaudžia to meto rykšte – sifiliu.
Apylinkės higienos taryba atsižvelgė į gydytojo siūlymus ir priėmė nutarimus, kad sergantieji sifiliu turi būti nedelsiant siunčiami gydytis, gydymas turi būti nemokamas, o kaimuose reguliariai atliekama revizija ligonius įtraukiant į specialius sąrašus ir nedelsiant siunčiant gydytis.
Apie tai, kad J.Basanavičius Lome buvo išskirtinis gydytojas, liudija vietinių žmonių reakcija į ministro sprendimą jį perkelti dirbti į Varną – šie rinko parašus ir siuntė į ministeriją prašydami gerbiamą gydytoją palikti dirbti Lome.
Šiandien apie lietuvio darbus šiam kraštui liudija Dunojaus pakrantėje tebestovinti Lomo ligoninė ir Dr. Basanovičiaus (taip vietiniai iki šiol vadina J.Basanavičių – aut. past.) vardo gatvė. Kažkur miesto kapinėse besiilsinčios jo žmonos Elės kapo išsaugoti iki šių dienų, deja, nepavyko.
Iš medicinos – į politiką
Dar gyvendamas Lome J.Basanavičius aktyviai įsitraukė į politinį ir visuomeninį krašto gyvenimą. Vietiniams politikams iniciatyvus ir išsilavinęs lietuvis kėlė ne tik susižavėjimą, bet ir grėsmę – 1887 m. dėl politinių priežasčių jį buvo bandyta nužudyti. Laimei, du samdomo žudiko šūviai tik sužeidė gydytoją, nors viena iš kulkų įstrigo šalia stuburo ir jos pašalinti nepavyko.
1889 m. paliekant Lomą J.Basanavičiui buvo 38 metai, tačiau pats save autobiografijoje jis apibūdina kaip apie itin ligotą, susenusį žmogų, „kuone invalidą“. Tokia būsena – politinio pasikėsinimo ir mylimos žmonos mirties pasekmės.
Vis dėlto atsikraustęs į Varną jis greitai įsiliejo ir į šio miesto bendruomenės gyvenimą, buvo demokratų partijos narys. Po poros metų jam suteikta Bulgarijos pilietybė, jis išrinktas į Varnos miesto tarybą. Išsilavinimas medicinos srityje ir įgimtas pilietiškumo jausmas lėmė daug inovatyvių, besiplečiančiam kurortui naudingų sprendimų.
Tiesa, tuometis Varnos miestas vargiai priminė pajūrio kurortą. Vietinėje spaudoje netilo skundai dėl nosį riečiančios smarvės, neperbrendamų purvynų, šiukšlynų, nuolat kylančių infekcinių ligų protrūkių. Reaguodama į nuolatinį gyventojų nepasitenkinimą, o greičiausiai ir pati nebe apsikentusi nemalonios situacijos, Varnos miesto taryba J.Basanavičiui paskyrė užduotį – ištirti esamą padėtį ir pateikti konkrečių pasiūlymų, kaip pagerinti sanitarinę-higieninę padėtį mieste.
Gydytojas su šia užduotimi susitvarkė kuo puikiausiai, atkreipdamas dėmesį į specifinį miesto vandenų išsidėstymą: bene pagrindinė bėda buvo Devnensko ežeras ir nedidelė pelkė, kurioje veisęsi uodai platino maliariją. Dėl švaraus geriamojo vandens trūkumo Varnoje nuolat kildavo ir vidurių šiltinės, dizenterijos, o dėl netinkamai įrengtų, varginguose miesto rajonuose pastatytų ankštų būstų – tuberkuliozės epidemijos.
Tuometis Varnos miestas vargiai priminė pajūrio kurortą. Vietinėje spaudoje netilo skundai dėl nosį riečiančios smarvės, neperbrendamų purvynų, šiukšlynų, nuolat kylančių infekcinių ligų protrūkių.
J.Basanavičius miesto tarybai pateikė labai konkrečių siūlymų, kurie visi vienbalsiai patvirtinti ir įgyvendinti. Devnensko ežeras nusausintas, pelkė užpilta žemėmis, iškastas gilesnių kanalų tinklas, nusausintose vietose pasodinta vandenį itin gerai sugeriančių medžių.
Tam tikrose Varnos vietose pasodinta dideliais išaugančių medžių, kurių funkcija buvo apsaugoti miestą nuo jūros pučiamo vėjo, smėlio ir dulkių. Išduodant leidimus naujų namų statybai buvo atsižvelgiama ir į sanitarinius aspektus – mieste po truputį turėjo mažėti lūšnynų, pagrindinių epidemijų židinių.
J.Basanavičius įtikino Varnos miesto tarybą ir dėl atvykstančių turistų apmokestinimo. Daug keliavęs specialistas tokį siūlymą argumentavo dalindamasis patirtimi iš kitų Europos šalių gydymo centrų ir kurortų. Pasak jo, šie mokesčiai būtų skirti kurorto puošimui, gražinimui, Pamario sodo išlaikymui. Tuo metu šis itin novatoriškas siūlymas taip pat buvo priimtas.
Padėjo vystyti turizmo projektus
Istorija, archeologija, etnokultūra visą gyvenimą nuoširdžiai domėjęsis J.Basanavičius tarybai pateikė pasiūlymą ir dėl Varnos miesto muziejaus įkūrimo, inicijavo archeologinių radinių rinkimą ir perdavimą muziejui. Prie jau sukauptų kolekcijų svariai prisidėjo pats – gydydamas vargiai gyvenančius žmones, už suteiktas paslaugas atlygį dažnai gaudavo ne Bulgarijos nacionaline valiuta levais, o senomis, vietinių išsaugotomis ir istorinę vertę įgijusiomis monetomis.
Jau minėtas Pamario sodas pagal J.Basanavičiaus siūlymus buvo vis gražinamas ir vėliau, pačiam tarybos nariui išvykus atgal į gimtinę. Sode pastatytas muzikinis paviljonas, kazino, pasodinta medžių, pastatyta gerokai daugiau suolų, o pats sodas stipriai išplėstas.
Miesto labui daug nuveikusio lietuvio garbei viena gatvių miesto centre taip pat pavadinta Dr. Basanovičiaus vardu, jo buvusio gyvenamojo namo vietą žymi paminklas, dėmesio skiriama ir Varnos Archeologiniame muziejuje.
Varnos Medicinos muziejuje prieš keletą metų vyko tarptautinė konferencija jo darbams pagerbti. Nors praėjo daugiau nei šimtas metų, lietuvių tautos patriarchu vadinamas J. Basanavičius Bulgarijoje tikrai nepamirštas. 2008 m. bulgarų žurnalistas Petko Mangačevas parengė išsamią monografiją „Daktaro Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbas Bulgarijoje 1880-1905 m.“, į lietuvių kalbą ji buvo išversta 2013 m.
Bulgarijoje – J.Basanavičiaus „kelias“
Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos ambasada Bulgarijoje čia gyvenančiai lietuvių bendruomenei pasiūlė įdomų projektą – aplankyti su J.Basanavičiaus veikla susijusias Bulgarijos vietas Lome, Elenoje ir Varnoje. Viena projekto dalyvių, lietuvė Rimantė Verbylaitė-Tzolova, keliavusi kartu su vyru bulgaru Tzvetanu, pasakoja, kad tuomet kelionę išgyveno itin jautriai.
Tuomet ji buvo tik persikrausčiusi gyventi į Bulgariją. Tikrai Lietuvos patriotei buvo smagu matyti, kad čia gyveno toks gerbiamas ir kraštui daug nusipelnęs lietuvis.
Ligoninėje išgirdome ypatingai daug gražių atsiliepimų apie gydytoją Basanavičių, nors ten jis dirbo vos metus. Tikriausiai jo indėlis buvo išties svarus, jei iki šiol yra prisimenamas.
„Pamenu, į Eleną atvykome labai vėlai, kone vidurnaktį. Ligoninės personalas susirūpino, ko ieškome, tačiau pamatę mano šviesius plaukus ir bulgariškai kalbantį vyrą, greitai susigaudė. Pasirodo, prieš keletą dienų ten jau buvo lankęsi lietuviai.
Ligoninėje išgirdome ypatingai daug gražių atsiliepimų apie gydytoją Basanavičių, nors ten jis dirbo vos metus. Tikriausiai jo indėlis buvo išties svarus, jei iki šiol yra prisimenamas. Tiek tuomet, tiek vaikščiojant Lome ar Varnoje ir matant jo vardo gatvę apėmė labai geras, pasididžiavimo savo tauta jausmas“, – pasakojo Rimantė.
Ji su Tzvetanu aplankė visas su J.Basanavičiaus gyvenimu susijusias Bulgarijos vietas, o praėjusią žiemą į Lomą vyko antrą kartą pasišovę surasti jo mylimos žmonos kapą. „Žmonės iki šiol mena, kad Lomo kapinėse jos paminklas-skulptūra buvo išskirtinė. Deja, iki šių dienų jis neišliko ir kapo rasti mums nepavyko“, – apgailestavo Rimantė.
