Eteris – geresniam kvėpavimui
Žygį geriausia pradėti nuo Arlaviškių kaime virš Kauno marių skardžio vingiuojančiu Kadagių slėnio pažintiniu taku. Nuo jo atsiveria išplatėjusio Nemuno ir Dabintos salos panorama, Ronakalnio atodanga ir net 5 ha ploto unikalus Lietuvoje kadagynas pripažintas valstybinės reikšmės gamtos paminklu. Kai kurių čia augančių šimtamečių kadagių aukštis siekia 12,5 m.
Beje, keliaujant šiuo taku, dviratį rekomenduojama varytis šalia, nes dėl ypatingų kadagių išskiriamų eterinių aliejų oras šioje vietoje yra itin tyras ir gydantis.
Žygis galėtų tęstis Dubravos rezervatinėje apyrubėje, kur auga nuo 1968 m. žmogaus neliečiamas miškas. Ši apyrubė labiausiai vertinama dėl čia esančios natūralios aukštapelkės, kurioje auga sunkiai apglėbiamos pušys, o aukščiausia jų savo viršūnę iškėlusi net į 38 m aukštį.
Per visas įdomiausias Dubravos rezervato vietas vingiuoja 1,9 km ilgio pažintinis takas. Pakelėje susikaupusius sausuolius bei žvėrių pažeistus medžius gausiai nusėjusios kerpės ir medieną pūdantys grybai. Vietomis styro seni kelmai, o budri akis tikrai pastebės tarp jaunų pušaičių mikliai skuodžiantį laukinį žvėrį.
Vėliau, lekiant Panemune, atkeliaujama iki netoli Ringaudų esančios Tado Ivanausko sodybos-memorialinio muziejaus Obelynėje. Čia sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Parko augalų kolekciją sudaro apie 250–300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Parko reliktas – europinis kukmedis. Čia taip pat auga vieni iš seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir metasekvoja.
Sodyboje puoselėjamas T.Ivanausko čia pasodintų ir išvestų obelų veislių sodas, kuriame auginama 130 obelų. Pasak Kauno rajono muziejaus direktoriaus Zigmo Kalesinsko, nors šiais metais dauguma obelų „pramečiavo“, senasis paveldo sodas lankytojų nenuvylė.
Senų obelų veislių lopšys
Besidomintys pomologija Obelynės svečiai galėjo paragauti jau retokai šiuolaikinių sodybų soduose auginamų lietuviškų veislių obuolių. Ypatingo susidomėjimo sulaukia retosios „Kaizeris Vilhelmas“ veislės obelys ir pirmoji sodo obelis-karalienė, įspūdinga 13 metrų skersmens laja bei 11 metrų aukščio vainiku.
„Obelynė lankoma visus metus, 24 val. per parą. Kviečiame pažinti Obelynės sodybos unikalumą ir čia saugomas muziejines vertybes. Visais metų laikais galima kurti natiurmortus ar fotografuoti“ , – šypteli Z.Kalesinskas, pridurdamas, kad čia yra tiek kankorėžių rūšių, kad naktį juos sapnuosite.
Šiltuoju metų laikotarpiu šimtus lankytojų į Obelynę traukia ne tik atgaivinta aplinka, bet ir gastronominė erdvė „NeRestoranas“, siūlanti jaukų pasisėdėjimą. Netrūksta veiklos ir rudeniškoje parko erdvėje – ką tik atidaryta Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Leono Striogos medžio skulptūrų lauko galerija „Lietuvos didieji“.
Dar vis išsiilgusiems gamtos peizažų, jų grožis lyg atviruke atsivers nuo visai neseniai atidaryto Kačerginės pažintinio tako regyklos, tarsi pakabintos virš Nemuno šlaito, atveriančios vaizdą į beveik nepaliestą gamtą. Regykla-apžvalgos ratas tarnauja bendram pasižvalgymui, o čia įrengti žiūronai leidžia patyrinėti aplinką detaliau.
Juodųjų česnakų magija
Maršrutas tęsiasi iki „Kačerginės pamiškės“ sodybos, kur galima tiesiogine prasme pasilepinti: kad ir pasimėgauti naminiais skanumynais ar pirties ritualais. Sodybą supa pušynas, netoliese stūkso Pyplių piliakalnis.
Sodybos lankytojų laukia malonus atradimas – pažintis su juodųjų česnakų gamybos procesu. Juodasis česnakas – gurmaniškas skonis, išgaunamas be konservantų ir cheminių priedų, ilgą laiką brandinant ir fermentuojant Lietuvoje užaugintą česnaką. Sunku patikėti, tačiau fermentacijos metu česnako skiltelės praranda šiam augalui būdingą aštrų skonį bei kvapą, o bioaktyvumas padidėja.
Visame šiame maršrute kiek neįprastas viražas būtų į Ežerėlį, kur dar stūkso nuo tarpukario likę medinukai namai, kuriuose kažkada buvo apgyvendinti durpyno darbuotojai, o pati aplinka primena siurrealistinius filmus. Jį puošia fotografo Antano Sutkaus nuotraukų parodos bei jo darbų motyvais išpaišytas pagrindinės mokyklos fasadas.
Privati miškininko V.Sinkevičiaus pastatomų bei pakabinamų laikrodžių kolekcija būtų įdomus stabtelėjimas šiame kiek užkonservuotame lobyje važiuojant Zapyškio link.
Fotogalerija netoli Zapyškio
Ilgesnis stabtelėjimas turėtų būti prie Antano Sutkaus galerijos Zapyškio miestelyje. Parke šalia seniūnijos, įkomponuotoje fotomenininko galerijoje, eksponuojami šio Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato darbai. Pasaulinį pripažinimą pelniusio fotografo parodos surengtos net 40-yje valstybių.
A.Sutkaus gyvenimas ir kūrybos kelias prasidėjo Zapyškio, Ežerėlio apylinkėse. Menininkas fotografavo daug šio krašto žmonių – buvo praeivių fotografu. Galerija Zapyškyje primena peroną, taip įprasminant siauruko bėgius, kuriais kursavo traukinys iš durpyno į Zapyškį.
Na, o jau iš Zapyškio prieplaukos – du keliai. Paukščių mylėtojams į Novaraistį arba specialiu dviračių keltu persikelti į Kulautuvą, kur per Raudondvarį dviračių takais galima grįžti Kauno link.
Novaraistis priims į gervių pasaulį ir apdovanos nepamirštamais garsais.
Pasirinkusieji paukščių karalystę Novaraistyje, šia unikalią vietą turėtų lankyti rudeninės paukščių migracijos metu ir sulaukti saulės laidos: tik tuomet Novaraistis priims į gervių pasaulį ir apdovanos nepamirštamais garsais.
Ar esate matę ir girdėję bent 1500 gervių, triukšmingai besileidžiančių iš rausvo dangaus skliauto į draustinio pelkynus nakvynei? Fotoaparatas ir žiūronai tikrai pravers, o iš regyklos išlipti ir sutemus nesinorės. Paukščių rojumi vadinamame Novaraisčio draustinyje aptiktos 33 saugomos ir į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos paukščių rūšys. Sovietmečiu įkurtas durpynas, jį patvenkus, pamažu atgijo ir tapo vertingas paukščiams.
