Naujojoje šeimoje – ir trys korėjiečiai (prabangaus italų restorano Seule vadybininkas Changmo su vyną labai mėgstančiu pensininku tėvu ir korėjietis katalikas Antonio, man kažkodėl atrodantis labai kilnus ir net kažką antgamtiško turintis žmogus, o Renatos vaizduotėje jis – samurajus, besišvaistantis kardu. Gaila, su Antonio žygiuoti nespėjame – labai skuba pas Milane jo laukiančią žmoną.
Antrąjį kelionės vakarą Lorkoje sutinkame ir pirmąją ispanų porą iš Kanarų salų, ir Patriciją iš Ohajo, kuri vakarieniaujant nesiliauja kalbėti ir vis primena, kad galime ją vadinti tiesiog „Patsy“.
Tuomet prie stalo netrunkame pradėti šnekučiuotis apie futbolą, mat mums virš galvų kabantis televizorius transliuoja dviejų stipriausių Madrido klubų – „Real“ ir „Atletico“ – rungtynes. Pamenu, kaip imame lažintis, kas laimės dar tik po kelių savaičių prasidėsiantį pasaulio futbolo čempionatą. Ar tik ne iš šnekiosios Patsy lūpų išsprūsta: „Vokietija“?
Diena po nakvynės Lorkoje įsimintina ne tik iš dangaus ėmusiais byrėti ledais, bet ir dar vienu dovanotu bendrakeleiviu – puikiu humoro jausmu apdovanotu senuku Raymondu iš Prancūzijos, Kelią einančiu jau ketvirtą kartą. Raymondas – kirpėjas, maratonų bėgikas ir, žinoma, ėjikas, duodantis puikių patarimų.
Tiesa, šįkart viso Kelio jis nespės nueiti, mat neturi tam leidimo. Kas tą leidimą turėtų išduoti? „Šeima“, – šelmiškai šypsosi. „Turiu grįžti į 18-ąjį anūko gimtadienį“.
Tai taip pat ir diena, leidžianti įsitikinti, kad ispanai piligrimus išties myli ir sutinka juos kaip gera lemiantį ženklą. Tuomet, kai staiga ėmus stipriai lyti su Renata, Raymondu ir Monique pasislepiame po prie vieno namo esančiu stogeliu ir baimingais žvilgsniais žvelgiame į dangų, netikėtai prasiveria langas ir pro jį išlindusi moteris kviečia užeiti į garažą. Į lauką nusileidęs jos vyras jau daro mums duris. Tame garaže ne tik spėjame išdžiūti, bet ir papietaujame prie ispano greitai į garažą atitemptų stalo ir kėdžių. Ispaniškas svetingumas. Mi casa – tu casa.
Tą lietingą dieną pagaliau pasiekusios Los Arkosą, gauname paskutines dvi lovas valstybiniame alberge. Čia išsiverdame pirmuosius makaronus, nesustodami kvatojame iš žodžio kišenėje neieškančio izraeliečio, susipažįstame su amerikiete–prancūze Barbara – šarminga moteris!
Draugėmis tampame tada, kai pasiūlau jai mėtų arbatos iš savo sodo. Barbara nuo ketverių metų gyvena Paryžiuje. Prie Eifelio bokšto mėgsta vedžioti savo šunį. Artimiesiems rašo tinklaraštį apie savo išgyvenimus Kelyje ir žaviai bendrauja su prancūzu Philipe'u, eiti pradėjusiu kažkur savo šalies viduryje ir jame iš viso praleidusiu pustrečio mėnesio.
Logronjo galvoje išliks kaip itališku prieskoniu pagardintas vakaras, kurio metu pirmą ir vienintelį kartą Kelyje padauginome vyno (na, neskaitant paskutiniosios dienos Santjage, kai apsvaigstame ne tik nuo raudono vyno, bet ir nuo minties, kad metas atsisveikinti) ir sutinkame Džiugą.
Kai kažkas sausakimšoje albergo virtuvėje lietuviškai paklausia apie puodus, pamanau, kad pasigirdo. Tai tas pats blondinas žydromis akimis, man kažkodėl primenantis vaikystės grupę Backstreet boys, ir apie kurį jau buvome girdėjusios iš rytą sutiktų airių.
Jaukiame Sansolio kaimelyje ir dar jaukesniame jo alberge, štai taip skambančiame Loreenos McKennitt melodijomis, jos entuziastingai mums pataria Kelyje ieškoti labai simpatiško berniuko iš Lietuvos.
Surandame ir daugiau nebepametame. Ne vienam, sutiktam Kelyje, atrodome kaip brolis ir sesuo, „lietuviški vaikai“. Tikriausiai dėl tokių pat šviesių plaukų, kuriuose keliaudama vis „užsiaugindavau“ aguoną ar rugiagėlę (visada žinojau, kad mėlyna man tinka labiau).
Tiksliai nebeprisimenu, kur pirmą kartą sutikome Džonataną – ilgi dredai, ilga barzda ir ūsai, flip-flop’ai bei ištatuiruotas užrašas „Hope“ ant pėdos. Netrukome šį australą Love'ą praminti „Modern Jesus“. Juolab kad jis tikrąja to žodžio prasme turi dvi iš trijų pagrindinių krikščioniškų dorybių – viltį ir meilę. „Kurioje kūno vietoje Džonatanas slepia „Faith“ – tikėjimą?“, – mėgo šmaikštauti viduramžio amžiaus krizės kamuojamas olandas Peteris Paulas, kažkiek primenantis Piterį Peną.
Beveik holivudinėmis šypsenomis mums šypsosi Dave'as ir Janet la Plantai iš Kalifornijos, kuriuos paskubu „nurašyti“ kaip tikrus amerikiečius. Vėliau imu džiaugtis jų tėvišku ir nesavanaudišku rūpesčiu, bendromis nuotraukomis ir šmaikščiomis istorijomis apie tai, kaip Davas dėl prancūziškos savo pavardės mokykloje buvo pravardžiuojamas įvairiais augalais ir medžiais.
Galiausiai Kelyje susikuria ir tikros šeimos. Gražiausias pavyzdys – Davido Lincho filmo herojų primenančio amerikiečio ir britės meilės istorija, atsiradusi Kelyje ir jame tebesitęsianti, mat abu jie šią vasarą savanoriauja Bercianos del Real Camino parapiniame alberge, kur ruošia pačią skaniausią vakarienę. Tiesa, šis albergas turi ir vieną taisyklę, už kurią draugiškai paplojome ją sugalvojusiai savanorių porai – čia draudžiama keltis anksčiau nei šeštą valandą ryto.
Kelyje sutikti žmonės yra personažai. Jie – man įdomiausia ir brangiausia kelionės dalis. Galėčiau nesustodama pasakoti apie juos visus, apie tas smulkmenas, kurios gal neatrodytų svarbios kasdienybėje, bet tokios ypatingos Kelyje.
