Tam tikra prasme Meseta – dykuma. Ne veltui ši kelio atkarpa piligrimams psichologiškai sunkiausia ir, jų žodžiais tariant, nuobodžiausia. Man kažkodėl atrodo, kad daugelis tiesiog bijo ar nėra pasiruošę akis į akį susidurti su savo dykuma. Neduokdie, joje neatrasi oazės, o gal atvirkščiai – vietoj laukto vandens netikėtai ištrykš neįprastas vyno, kraujo ar lietaus fontanas. Bijome mes Mesetos ir tos netradicinės oazės, kurią galime joje atrasti. Bet Meseta visada pasibaigia. Kažkur tolumoje laukia Galisija, šaukianti įspūdingais peizažais ir gurmaniškais aštuonkojais (kartais ji dar vilioja lietumi, bet ne visus ir ne visada). Kokie į Galisiją ateisime – priklauso nuo mūsų. Ar būsime visiškai pamiršę Mesetą, ar prisiminimuose sugebėsime žavėtis ja ir joje išmoktomis pamokomis.
-
Ievos piligriminė kelionė. 1. Kaip pasiryžti ir pasiruošti piligriminei kelionei?
-
Ievos piligriminė kelionė: 2. 13 patarimų išsiruošusiems į Santjago de Kompostelą
-
Ievos piligriminė kelionė: 3. Kelyje sutikti žmonės ir jų istorijos
-
Ievos piligriminė kelionė: 4. Viduramžiška nakvynė vienuolyne ir namuose palikta realybė
Po Mesetos laukia tikras Kelio didmiestis Leonas, o iškart už jo – mažytis kaimelis Mazarife ir „Albergue de Jesus“. Šis albergas – išskirtinis daugeliu atžvilgių. Pirmiausia dėl to, kad yra jis alternatyviajame, o ne įprastiniame Kelyje.
Reikalas tas, kad išėjus iš Leono porą dienų tenka žingsniuoti pakele, o akys tuo tarpu ganosi ne po Navaros laukus ar Riochos vynuogynus, o po industrinę Leono priemiesčių kelio atkarpą. Taigi pavargus labiau akims, o ne kojoms, ryžtamės mesti kelią dėl takelio – ir nepasigailime, nors ne vienam mūsų būrelio nariui sunki diena. Vieni blogai išsimiegojo, kiti jau pametė savo pūslių skaičių, o aš keikiu iš vakaro Leone valgytas pescaditos fritos – ir kas gi tempė už rankos kažkur šiaurės Ispanijos viduryje eiti į barą, pavadintą „Sevilija“, ir pačiame šalčiausiame Ispanijos mieste valgyti tipišką andalūzietišką maistą. Kitą dieną skaudantis pilvas neapgalvotus sprendimus verčia apgalvoti.
Alternatyviojo kelio gale randame hipiškąjį „Jėzaus albergą“, kuris toli gražu neprimena krikščioniškos vietos. Jo kieme mus pasitinka baseinas be vandens ir didelis medinis laivas su arklio – drakono – kupranugario – velniai žino kieno – galva, kažkodėl primenantis apie vikingus.
Viduje – dar įdomiau. Labai aštriai kvepia česnakais. Kvepia net ir po vakarykščios didžiulės patatas con alioli (virtų bulvių su česnakiniu padažu) porcijos, kurią gauname kaip „užkandį“ užsisakę alaus (taip, ispanai – žmonės dosnūs, bet ypač Leono provincijoje). Kitiems bendrakeleiviams kvapas visgi riečia nosį. Skubame užsiregistruoti. Su mumis flirtuoti iškart pradeda albergo šeimininkas.
Pasirodo, jis ir yra Jesus. Labai apsidžiaugia, kad suprantame ispaniškai ir ima pasakoti apie jo alberge nakvojusias estes ir latves. „Chicas muy simpaticas“, – šypsosi ispaniška šypsena, bet iškart patikina, kad tokių simpatiškų kaip mes – lietuvaitės – dar nebuvo. Kikentume su Jesusu ir toliau, jei ne jo žmona, piktai nuvariusi savo vyrelį nuo kėdės, o į mūsų klausiamus žvilgsnius atsakiusi: „čia aš šeimininkė“.
„Albergue de Jesus“ ypatingas savo nešvara, piešiniais ir sentencijomis ant sienų, pirmajame aukšte įsikūrusiu baru, o antrajame terasa, kur su Džiugu susiruošiame miegoti. Ir niekam nerūpi, kad jau po 22 val., o mes vis dar lauke. Čia – įsimintiniausia Kelio naktis. Žvaigždėtą dangų ne kartą esu mačiusi Vilniuje, Paryžiuje, Barselonoje ir savo kaime, bet gulėti kažkur nuošaliame Ispanijos kampelyje ir kalbėtis apie tai, kur yra žemės pabaiga ir kas iš tiesų yra žvaigždės, su vos prieš porą savaičių atrastu, bet jau draugu – magiška. Atrodo, trumpam tampa aišku, iš ko susideda laimė.
