Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Pavyzdžiui, ar ne įdomiai skamba vieta, kurioje tarsi sveikas atrodė seniai mirusio dvarininko kūnas?
Gal skamba šiurpiai, tačiau pažvelgti į šį stebuklą, prie jo pasimelsti ir paprašyti išgijimo kadaise traukdavo nemažai maldininkų. Sunku pasakyti – tai sutapimas ar ne, bet kalbos apie čia apsilankiusių ligonių išgijimus tikrai sklido.
Gi daugybei smalsuolių norėjosi pamatyti, kas per laikui nepavaldūs monai vyksta Lėlaičių dvarininko Teofilio Stripeikos (arba Stirpeikos) 1800 m. statytoje koplyčioje.
Turbūt ši vieta ir nebūtų sulaukusi didelio visuomenės susidomėjimo, tačiau, anot Broniaus Kviklio („Mūsų Lietuva“), netikėtai XX a. pradžioje įlūžo koplyčios rūsio lubos, pro kurias pasimatė sutrūnijęs karstas ir įkapės, tačiau čia tarsi sveikut sveikutėlis gulėjo gal net prieš 150 metų palaidoto Jono Stripeikos kūnas.
Tuometiniai maldininkai dėl to nesigilino – stebuklas ir to užtenka!
Neaišku dėl kokių moksliškai paaiškinamų priežasčių čia užsikonservavo minėtas velionis, tačiau tuometiniai maldininkai dėl to nesigilino – stebuklas ir to užtenka!
Palaikai netgi buvo išimti, perkelti į naujai pagamintą karstą, sudėtos naujos įkapės ir kt. Apie tokį nedažną stebuklą netruko pasklisti kalbos, tad čia pradėjo traukti pamaldūs žmonės.
Menama, kad maldininkai vargšo mirusiojo kūną apraišiodavo kaspinais ar tai skarelėmis, šalia pridegdavo žvakių. Gal tų stebuklingai pasveikusiųjų čia būtų buvę ir daugiau, tačiau būtent nuo vienos žvakės 1921 m. užsidegė ir ąžuolinis karstas, kuriame gulėjo neyrantis J.Stripeikos kūnas.
Netrukus stebuklai buvo užmiršti, koplyčią žmonės apleido ir ji pradėjo griūti. 1928 m. pastatas jau buvo be stogo.
Galiausiai – 1930 m. apleistas medinis statinys buvo nugriautas, o vietoj jo 1934 m. iš tašytų akmens luitų pastatyta nauja neįprastų formų mūrinė koplyčia, kurią projektavo Mažeikių apskrities inžinierius Borisas Helcermanas.
Deja, naujoji Lėlaičių koplyčia nukentėjo ir per Antrąjį pasaulinį karą, ir vėlesniais laikais. Čia išniekinti kadaise palaidotų žmonių palaikai, rūsys pavirto šiukšlynu, per stogą sunkėsi vanduo, per langus stūgavo vėjas.
Maždaug apie 1970 m. koplyčiai pakeistas stogas ir langai. Nors nuo to jos rūsyje gulėjusiems mirusiesiems nebuvo „ramiau“. Kalbama, kad 1972 m. koplyčios rūsyje vis dar buvo dviejų karstų liekanos, kuriuose matėsi moters ir vyro palaikai. Nesuvokiama, tačiau čia užklydę vandalai nuo jų nuplėšė galvas...
Anuomet kaimo jaunuoliai, eidami iš šokių, išvilkdavo velionių kūnus į lauką ir juos pastatydavo prie kelio.
Menama, kad anuomet kaimo jaunuoliai, eidami iš šokių, išvilkdavo velionių kūnus į lauką ir juos pastatydavo prie kelio, mat taip gąsdindavo namo grįžtančias pavienes merginas. Tokio elgesio neapsikentę kaimo žmonės išniekintus palaikus po kurio laiko perlaidojo netoli koplyčios iškastame kape.
Dabar senomis pušimis apsupta Lėlaičių šv. Roko koplyčia suremontuota. Ji išdidžiai stovi, tarsi pamiršusi visas makabriškas mirusiųjų ir gyvųjų istorijas.
Beje, verta aplankyti ne tik šią įdomių formų koplyčią, bet ir kitą ypatingą Lėlaičių vietą. Pasirodo, šiame kaime, Lėlaičių dvare, gimė pirmojo muziejaus Lietuvoje įkūrėjas, rašytojas, istorikas Dionizas Poška (1765–1830). Esu tikra, apie jo Baublius tikrai girdėjote.
Nors Lėlaičių neyrantis dvarininko kūnas buvo laikomas „stebuklu“, man atrodo, kad kur kas reikšmingesnis fenomenas – ne mirtimi, bet savo nuveiktais darbais šimtmečiais stebinti ir šviesti žmones.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
