Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
Tik kas tau kelsis ketvirtą ryto po ligų ir dviejų savaičių intensyvaus keliavimo. Pasirodo, keltis taip anksti nebūtina, jei nusišypso laimė bei prieš pat nosį atsilaisvina vieta žmonių, kurie 10 ryto jau grįžta įveikę savo žygiavimo kvotas.
Pradžiai prasiėjome patogiu, mediniu „Cedar“ maršrutu – per jį galima pasiekti ir kitą, įspūdingesnį, „Avalanche Lake“ kelią. Deja deja, dėl blogo oro, sniego griūties ir lietaus sukelto potvynio šis buvo uždarytas. Čia prieš sistemą nepaeisi – ant praėjimo rimtas dėdulė su racija pastatytas.
Pabrukę uodegas grįžome į stovėjimo aikštelę ir pastebėjome, kad tiek pėstieji, tiek dviratininkai apeidinėja užkardas ir varo „Going to The Sun“ pėsčiomis. Niekas jų negaudo ir nestabdo. Einame ir mes. Kažkas pasidalina informacija, kad šiuo keliu galima eiti beveik iki tos vietos, kur lavina užgriuvusi. Taip, tai gal nebuvo įspūdingiausias žygis mano gyvenime, bet tikrai vertas. Eini sau asfaltuotu keliu.
Vienoje pusėje kriokia upė, kitoje – miškas ir snieguoti kalnai, paskendę rūke. Prie kelio sau ramiausiai rupšnoja stirnos, kažkur ir meškutė pasirodo, o oras kvepia taip saldžiai bei gaiviai, kad „Baccarat Rouge“ kvepalai tyliai smirda kamputyje. Vien dėl to gaivaus pavasario, kalnų, pušų, žydinčių laukinių gėlių kvapo buvo verta eiti 13 kilometrų, traukti į plaučius saldų kaip medus orą ir svajoti, kaip būtų gera gyventi miške.
Iki griūties vietos taip ir nepriėjome – spaudė laikas. Iki nakvynės Libby – Erelių mieste – laukė dar 3 valandos įspūdingai gražaus kelio. Teko porą valandų kamštyje pratupėti – vanduo nuo kalnų užtvindė vienintelio kelio atkarpą. Pavyko atvykti dar prieš sutemas ir netgi pamatyti milžinišką bei didingą erelį, nutupiantį pievoje visai šalia. Taip žadą atėmė, kad nespėjau nė telefono įjungti.
Libby turi savo tragišką istoriją –dėl gobšios vermikulito kasybos sukeltos ekologinės katastrofos gyventojai gavo milžiniškas dozes asbesto dulkių. Nuo ko mirė šimtai ir susirgo tūkstančiai. Sakoma, kad pavojus jau likviduotas, bet padariniai bus jaučiami dar ilgai.
Vakare išėję parsinešti picos, užsirovėme ant pulko stirnaičių, kurios visiškai be jokios baimės ir sarmatos vaikštinėjo po miestelį ignoruodamos transporto priemones bei kelio ženklus.
Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
