„Anksčiau ar vėliau bet kokia kelionė pavirsta į dvasinę kelionę“, – įsitikinęs Laurynas, sutikęs papasakoti apie savo ir Vaidos klajones bei stipriausiai įsirėžusius įspūdžius.
– Papasakokite apie save: kas jūs esate, kokio amžiaus, profesijų, kokia veikla užsiėmėte anksčiau, ką veikiate dabar?
– (Laurynas, toliau – L.) Esu trisdešimt dvejų metų vilnietis, turintis bakalauro laipsnį. Nors baigiau viešojo administravimo studijas, tačiau pagal specialybę niekada nedirbau. Esu buvęs ir pašto kurjeriu, ir projektų rašytoju, ir česnakų ravėtoju, ir kombučos pilstytoju. Prieš kelionę keletą metų dirbau gidu – edukatoriumi Lietuvos energetikos ir technikos muziejuje. O dabar mane galima sutikti šeimos restoranėlio „NAMAI“ virtuvėlėje Vilniuje.
Užeikite ir prisėdę prie baro drąsiai pakalbinkite – jei nebūsiu per daug užsiėmęs špinatų troškinimu ir daržovių pjaustymu, mielai jums ką nors papasakosiu apie keliones ir atsakysiu į dominančius klausimus.
– (Vaida, toliau – V.) Trisdešimt vienerių metų vilnietė, gimusi ir užaugusi Pakruojyje. Baigusi ekonomikos bakalauro studijas, į darbo paieškas iškart nesivėliau. Vietoje to trejus metus gyvenau lindihopo šokio ritmu (būtent šokių aikštelėje ji ir susitiko su Laurynu – aut. past.). Vėliau nusprendžiau tapti buhaltere. Ir tapau. Daugeliui šis darbas skamba kaip pats nuobodžiausias pasaulyje, tačiau man labai patinka. Po kelionės sugrįžau į tą patį biurą, o įvairiuose pasaulio kampeliuose liko sklandyti gandas apie mistišką valstybę Lietuvą, kurioje galima gauti dvejus metus atostogų (dar kartą dėkui mano vadovei Zitai ir visam kolektyvui).
– Kada jūsų gyvenime atsirado kelionės?
– (V.) Gimiau keliauninkų šeimoje, tad galima sakyti, jog kelionės mane lydi nuo pat vaikystės. Tiesa, daugiausia tai būdavo žygiai Lietuvoje. Neprisimenu nė vienos vasaros, kai rankose nebūtų įspraustas baidarės irklas ar dviračio vairas. Dešimtoje klasėje pirmą kartą autostopu su drauge nuvykau į pajūrį. O tikrą tolimų kelionių svaigulį patyriau po antro kurso, kai išvykau vasarai padirbėti į JAV (pagal programą „Work and Travel USA“). Niekada nepamiršiu to jausmo, kai vasaros pabaigoje kartu su kitomis trimis lietuvaitėmis nusipirkome automobilį, atsivertėme Amerikos žemėlapį, dūrėme į jį pirštu ir supratome, kad visas pasaulis mums po kojomis.
– (L.) Aš atvirkščiai – vaikystėje daug nekeliaudavau. Bet tapęs pilnamečiu keliavau vis daugiau ir daugiau. Lemtinga buvo kelionė prieš kokius 7 metus, kada pirmą kartą važiavau autostopu į Helsinkį (kelionei pasiryžti buvo labai baisu ir sunku). Po šios kelionės pamilau bastūnišką keliavimo būdą – ištiesus nykščius ant kelio ir miegant pas vietinius žmones ar palapinėje. Vėliau ėjo vienišas, bet nuotykingas važiavimas pakeleivinėmis mašinomis per visą Kanadą – nuo rytų į vakarus.
– Kada pradėjote keliauti kartu?
– Pirmoji mūsų didelė kelionė kartu įvyko 2011 m. rudenį. Tuomet per 6 savaites autostopu pasiekėme patį vakariausią Europos žemyno tašką – Cabo da Roca Portugalijoje.
– Kuriais metais kartu su Vaida iškeliavote per pasaulį? Kas tam paskatino? Gal buvo koks nors vienas dalykas, ar susidėjo keletas, daugybė priežasčių?
– (L.) 2014 metų vasaros viduryje susikrovėme kuprines ir iškeliavome pietryčių kryptimi. Neturėjome nei galutinio tikslo, nei atgalinio bilieto. Dar dirbdami Vilniuje per atostogas vis nuvykdavome aplankyti kokios nors šalies, tačiau tos dvi ar trys savaitės visuomet atrodydavo per mažai. Nuvykus į kokią nepaprastai gražią vietą ar sutikus ypač draugiškus vietinius gyventojus, visuomet norėdavosi pasilikti ilgiau, tiesiog pabūti ir pasidžiaugti. Tada prisimindavome, kiek mažai atostogų dienų mums liko ir kiek daug dar norisi pamatyti, ir nuskubėdavome toliau. Po kiekvienų tokių atostogų vienas kitam vis kartodavom, kad vieną dieną mes išvyksime į kelionę be jokių laiko limitų ir jei norėsis, galėsime praleisti patinkančiose vietose nors ir dvi savaites. Ir ta diena išaušo!
– Ar iškeliaudami turėjote planą, kiek laiko truks kelionė, maršrutą? Ar pavyko jo laikytis? Klausiu, nes žinau, jog dauguma iškeliauja su planu, kuris vėliau tampa tik gairėmis, o kartais – ir iš esmės pasikeičia.
– Geriausias planas – jokio plano! Prieš iškeliaudami žinojome tik tiek, kad norime pasiekti Aziją. Kadangi turėjome marias laiko, tai nesukome per daug galvų dėl konkretaus maršruto. Jis susidėliojo savaime per kelionę.
Iš pradžių dar šiek tiek atsižvelgdavome į metų laiką ir stengdavomės sukti tokia kryptimi, kad pavyktų išvengti nepalankių oro sąlygų.
Vėliau tiesiog prisitaikydavom prie jų. Jei pasidarydavo šalta, tai nusipirkdavome vilnonius megztinius, o prasidėjus liūčių sezonui tiesiog įsigydavome skėtį. Turbūt vienas iš pagrindinių faktorių, lėmusių mūsų judėjimą iš vienos valstybės į kitą, buvo vizos. Būtent dėl sudėtingų vizų gavimo procedūrų teko aplenkti Pakistaną. Ilga Indijos vizų gamyba privertė mus daugiau nei mėnesį praleisti Teherane (Irane). O vėliau, jau atsidūrę Indijoje, net du kartus vykome į Nepalą jų prasitęsti.
– Kiek laiko truko kelionė, kokias šalis aplankėte?
– Kelionė iš viso truko dvejus metus ir dvi savaites. Per tą laiką kirtome 15 šalių sienas. Apsilankėme Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Turkijoje, Irane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Omane, Indijoje, Nepale, Malaizijoje, Tailande, Indonezijoje ir Australijoje.
– Kaip keliavote?
– Pirmus septynis kelionės mėnesius keliavome vien tik pakeleivingomis mašinomis. Taip pasiekėme Omaną ir per tą laiką transportui neišleidome nė cento (išskyrus keltą per Persijos įlanką). Taigi, viena iš tokio keliavimo būdo pasirinkimo priežasčių yra pigumas.
Bet kur kas svarbiau yra tai, jog autostopas padeda nuoširdžiai pažinti vietinius žmones ir jų kultūrą. Ne kartą pasitaikydavo, kad vairuotojai šiek tiek išsukdavo iš kelio ir parodydavo mums kokią nors gražią vietą, pavaišindavo pietumis ar net pasikviesdavo į namus. Pavyzdžiui, Irane mus pavežė porelė, kurių namuose vėliau praleidome dešimt dienų, o atsisveikindami jie braukė ašaras ir vylėsi, kad kitą kartą paviešėsime ilgiau.
Po septynių mėnesių pirmą kartą sėdome į lėktuvą ir atsidūrėme Indijoje. Ten prasidėjo naujas mūsų kelionės etapas – traukiniai ir tarškantys barškantys vietiniai autobusai. Tiek Indijoje, tiek Nepale bandėme tranzuoti, tačiau kur kas lengviau šiose šalyse tiesiog sėsti į visuomeninį transportą, kuriame nuotykių taip pat netrūksta.
Niekada nepamiršime pirmosios kelionės indišku traukiniu, kai teko naktį praleisi ant grindų šalia tualetų. Vėliau sistemą perpratome ir gaudavome vietas miegamuosiuose vagonuose.
2016 metų pradžioje nuskridome į Malaiziją ir ten pradėjome trečiąjį kelionės etapą, per kurį vėl sugrįžome prie pakeleivingų automobilių. Kelionės pabaigoje nepavyko išvengti ir lėktuvų.
– Kur nakvodavote, gyvendavote?
– Keliaudami dažniausiai apsistodavome pas vietinius žmones, rastus per CouchSurfing sistemą. Teko miegoti įvairiausiose vietose, pradedant prabangiais apartamentais ir baigiant studentų bendrabučiais. Irane dažnai patalynę mums paklodavo tiesiog ant persiškų kilimų, nes vietiniai patys taip miega.
Tailando budistų vienuolyne dešimt dienų praleidome miegodami ant bambukinių kilimėlių ir medinių pagalvių. Kai išsiruošdavome į žygius po kalnus, tada pasistatydavome savo palapinę. Ji praversdavo ir tuomet, kai nepavykdavo pasiekti savo dienos tikslo.
Mūsų palapinė buvo pastatyta pačiose įvairiausiose vietose: ant kanjono krašto Omane, Australijos dykumoje, ant vienuolyno bendrabučio stogo Indijoje, Himalajų kalnuose, Lenkijos pakelėse, Malaizijos palmių plantacijoje ir daug kur kitur.
Indijoje ir Nepale dažnai apsistodavome svečių namuose, nes čia jie juokingai pigūs. Per kelionę išmokome prisitaikyti prie bet kokios situacijos ir pasitenkinti tuo, ką aplinkybės mums pasiūlydavo. Gebėjimas priimti pasaulį tokį, koks jis yra, ir neieškoti to, prie ko esame pripratę namuose – tai ir yra keliavimo džiaugsmas.
– Tokios kelionės – didelis išbandymas santykiams. Ar buvo momentų, kuriuos galėtumėte įvardyti kaip itin sudėtingus? O gal jums pasisekė ir kelionėje to nepatyrėte?
– Aišku, kad visko buvo, tačiau vienintelis išbandymas, kurį galėtume pavadinti rimtu, įvyko per mūsų pirmąją kelionę prieš šešerius metus. Vienas norėjo skubėti, kitas norėjo pagulėti ant žolytės, įtampa vis augo, kol galiausiai abu supykę patraukėm į skirtingas puses. Išsiskyrimas truko kokias 15 minučių, bet to užteko suprasti, kad mes nebebuvome du skirtingi keliautojai – tapome keliautojų pora.
Nuo to momento visuomet stengiamės skirti dėmesio ne savo asmeninėms užgaidoms, bet atsižvelgti į tai, ko nori kitas. Pastebėjome, kad mums gana lengvai pavyksta palaikyti pusiausvyrą: jei vienam užverda kraujas, kitas išlieka ramus ir jį nuramina, jei vienas suserga, kitas nepasiduoda ligai ir jį slaugo, jei vienas praranda viltį, kitas išlieka optimistu ir pakelia jam nuotaiką. Niekada neleidžiame neigiamoms emocijoms užvaldyti mūsų abiejų iš karto. Bet visko pasitaiko, juk nesame tobuli.
– Turiu paklausti ir apie pinigus. Su kokia suma iškeliavote?
– Iškeliavome tuo metu turėdami apie 20–25 tūkst. litų, iš viso kelionė atsiėjo per 30 tūkst. litų.
– Ar keliaudami turėjote papildomų pajamų šaltinių? Jei taip, kokių?
– (L.) Kaip šiokius tokius papildomus pajamų šaltinius galima būtų paminėti mūsų šeimų bei giminaičių pervedamas „dovanėles“ įvairių švenčių proga. Per kelionę fotoaparatą teko keisti net du kartus. Kai tai atsitiko pastarąjį kartą, Vaida socialiniame tinkle parašė trumpą žinutę apie būtinybę įsigyti naują. Labai džiaugėmės, kad sureagavo tiek daug žmonių ir vien iš jų suaukotų pinigų įsigijome naują fotoaparatą. Tad galima sakyti, kad prie mūsų kelionės prisidėjo ir artimieji su savo parama.
– Patarkite, kaip suplanuoti tokios ilgos ir sunkiai prognozuojamos kelionės biudžetą?
– Viskas labai paprasta – mes beveik nieko neplanavom. Tiesiog turėjome tokią sumą pinigų ir iškeliavome su mintimi, kad kai jie eis į pabaigą – grįšime.
– Gal teko labai taupyti? O gal priešingai – visiškai savęs nevaržėte, patenkinote visus savo poreikius?
– Nepasakytume, kad netaupėme, bet ir nevaržėme savęs. Kitaip tariant mūsų poreikiai nėra dideli, tad nėra problemos atsisakyti tam tikrų, daugeliui žmonių būtinų patogumų. Ne kartą užstrigę stabdydami automobilius sutemus tiesiog pasistatydavome palapinę pakelės krūmyne. Niekada nejautėme poreikio, kad būtina sėsti į autobusą. Kad ir kaip nesisekdavo tranzuoti, turėdavome vilties, kad anksčiau ar vėliau atsiras koks geras žmogelis ir pametės.
Taip vėliau ir nutikdavo. Visgi kai ko nors labai užsinorėdavome, pavyzdžiui, paslidinėti viename aukščiausių slidinėjimo kurortų Irane, tiesiog, daug nesukę galvos, imdavom ir tą padarydavom. Tokią kelionės filosofiją labiausiai įkvėpė Jacko Kerouacko kelionių knygos „Kelyje“ bei „Dharmos valkatos“. Tiesiog jaučiasi jose spinduliuojama kelionių laisvės dvasia. O pabandęs taip keliauti pats, patiri šią smagią laisvę praktiškai. Tuomet atrodo, kad tau yra atviras visas pasaulis, kad ir kas benutiktų, žmonės tau padės – tai yra neįtikėtinas jausmas.
Tai, mūsų nuomone, yra tolerancija – jauti palankumą ir pakantumą kitiems ne tik todėl, kad juos užjauti, bet ir dėl to, kad jais pasitiki. Be to, žinojimas, kad JAV toks keliavimo būdas buvo populiarus prieš daugelį dešimtmečių (deja, dabar beveik jau išnykęs), padeda jaustis ne tokiam vienišam keistuoliui.
– Aplankėte daug šalių, bet, jei teisingai supratau, labiausiai iš kelionės įsiminė Indija ir Nepalas. Iš šių šalių parsivežtos nuotraukos tapo paroda. Kodėl būtent šios šalys? Kada jose lankėtės?
– Tikrai taip. Nors per parodą sujungėme šias šalis į vieną vienetą, bet prieš atvykstant mūsų lūkesčiai apie jas buvo labai skirtingi. Nepalas visuomet atrodė kaip svajonių šalis su didžiulėmis kalnų viršūnėmis, paslaptingomis šventyklomis. Indija, tiesą pasakius, niekada netraukė. Bet per kelionę, dar būnant Europoje, Turkijoje ir Irane, sutikome nemažai žmonių, su kuriais pokalbis pakrypdavo apie šią šalį.
Ji ir gąsdino, ir viliojo. Vienas turkas sakė: „Jūs būtinai privalote ten nuvykti.“ Galiausiai nusprendėme ten apsilankyti neilgam – vykome vienam mėnesiui, bet išėjo, kad Indijoje praleidome daugybę laiko.
Nepalas ir Indija labiausiai patraukė ne tik dėl savo savitos kultūros, maisto, nuotykių, bet ir dvasinio tobulėjimo galimybių. Jose atradome savo dvasinį kelią. Buvome ten visus 2015 metus.
– Tiek apie Indiją, tiek apie Nepalą sklando daug mitų ir stereotipų. Na, tarkime, kad Indija – nešvari, užteršto oro šalis, kurioje labai ryškūs socialiniai skirtumai, o baltasis visuomet matomas kaip turtingas pinigų aruodas. Kokios jums pasirodė šios šalys?
– Viskas, ką jūs išvardijote, yra tiesa. Bet ne tik tai. Indija yra šalis, kurioje gyvena beveik tiek pat žmonių, kiek Europoje ir Šiaurės Amerikoje kartu sudėjus. Ji yra nenupasakojama. Vieną kartą žymus Tibeto budizmo mokytojas Dzongsar Khyentse Rinpoche yra pasakęs: „Indija yra ne šalis – Indija yra poezija.“
Ten vienu metu vyksta visi įmanomi dalykai visomis kryptimis. Taip, ten yra didžiulis atotrūkis tarp vargingųjų bei turtuolių, bet drauge benamiai nėra visiškai beviltiški. Jie miega gatvėse, bet bando kaip nors išgyventi, dažnai turi kokią veiklą, kuri leidžia šiek tiek užsidirbti, dažnai atrodo tvarkingi ir švarūs.
Taip pat egzistuoja savanoriai benamiai, ieškantys dvasinės tobulybės (vadinamieji Saddhu arba Babos). Jie, retai turintys daugiau nei keliasdešimt rupijų kišenėje, yra gerbiami visų kastų indų. Lygiai taip pat ir gyvūnai. Visi yra girdėję apie garbinamas ir laisvai gatvėmis slankiojančias karves, bet indai taip pat turi beždžionių šventyklų, su tenai puotaujančiomis ilgauodegėmis. Apskritai, jie gerbia bet kokios rūšies gyvybę.
Kad ir koks vargingas būtų žmogus, jei jis vegetaras, savo įsitikinimų neišduos ir nesugalvos paskersti vienos iš tų gatvinių karvių, kad galėtų pavalgyti.
Tiesa, vis daugiau indų valgo mėsą ir tai yra kaip ir būdas parodyti, jog esi „labai vakarietiškas“. Populiarūs ir odos balinimo kremai, kurie leidžia tapti dar panašesniu į europietį. Tad galite įsivaizduoti, kokie populiarūs buvome mes su savo sūrio spalvos oda!
Pastebėjome, kad indai yra pavydėtinai kantrūs. Kartą, užslinkus nuošliaužai kalnuose, teko laukti 3 dienas ant kelio. Mes atvykome tik trečią dieną, bet visi ten buvę žmonės tiesiog sėdėjo ir laukė – jokios panikos, streso ar susierzinimo.
Dar norėtume paminėti, kad Indijoje egzistuoja pavydėtina religinė tolerancija. Šioje šalyje galima rasti bene visų įmanomų pasaulio religijų bendruomenių. Nors konfliktų yra buvę (daugiausia tarp induistų bei musulmonų), bet turint omeny, koks yra žmonių kiekis bei koncentracija, jie sugyvena pavydėtinai taikiai bei darniai.
Pavyzdžiui, patys induistai labai mėgsta prisijungti bei švęsti visas įmanomas šventes, ar tai būtų Kalėdos, ar kokia ypatinga musulmonų diena. Ir ne vienas mūsų sutiktas indas yra sakęs: „Visos religijos yra vienodos.“
Kitas pavyzdys – tibetiečių pabėgėliai. Dauguma jų buvo priversti bėgti iš Tibeto, kuris buvo okupuotas komunistinės Kinijos. Didžioji dalis jų rado naujus namus Indijoje. Ši šalis sutiko juos išskėstomis rankomis, davė politinį prieglobstį, darbo, maisto, žemės naujoms gyvenvietėms įsteigti. Ir tai vyko XX a. septintajame dešimtmetyje, kai pati Indija buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę ir labai neturtinga.
Nesakome, kad Indija yra tobula vieta. Ten yra visko, visokiausių spalvų. Bet ji turi kažką tokio, ko neturime mes, ko neturi jokia kita vieta pasaulyje, kas suteikia vilties, jog pasaulis nepražus, jei tai bus puoselėjama ir saugoma. Ir vėlgi, galime tai apibūdinti tais kiek nuvalkiotais žodžiais – dvasingumas bei tolerancija, nematerializmas.
– Šiuo metu esate Lietuvoje. Ar ilgam?
– Kol kas pabūsime Lietuvoje. Porą kartų planuojame vykti trumpam laikui į kitas Europos valstybes. Bet tolimesniame horizonte matome sugrįžimą į Indiją bei Nepalą ilgesniam laikui. Gali būti, kad jau žinome ir datą, bet negalime sakyti, nes mūsų šeimoms ir draugams dar nesakėme.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie nori, bet bijo taip iškeliauti, kaip padarėte jūs?
– Patarimas visiems, norintiems keliauti, būtų paprastas – nebijoti.
Visi mes gyvename iliuzijoje, kad turime kažką prarasti. Bet kokiu atveju, viską prarasime, kai mirsime. O kada ta valanda ateis, niekas nežino.
Yra tibetietiškas pasakymas, kad galime turėti tūkstantinę armiją, viso pasaulio turtą, šlovę, slėptis po pačiom saugiausiom spynom, bet mirtis mus vis tiek pasieks. Iš vaikystės yra žinoma italų pasaka apie žmogų, kuris per savo gyvenimą apkeliavo daugybę vietų, patyrė įvairiausių nuotykių, kovėsi su drakonais, keliavo pavojingiausiomis vietomis, kol galiausiai, sulaukęs šimto metų, grįžo į savo gimtąjį miestelį Italijoje. Eidamas per tiltą, jis užkliuvo už akmens ir mirė. Jei taip lemta, tai lemta.
Tad raginam eiti ir sekti savo svajonėmis ir daryti tai, kas svarbiausia: ar tai būtų noras keliauti ar kas nors kito prasmingo. O keliaujant – nepailstamai ieškoti, ieškoti, ieškoti ir taip beieškant rasti savo kelią, nes anksčiau ar vėliau bet kokia kelionė pavirsta į dvasinę kelionę.
Jeigu norėtumėte paskaityti daugiau mūsų nuotykių, patyrimų, pastebėjimų ar tiesiog pažiūrėti nuotraukų iš įvairiausių pasaulio kraštelių, kviečiame užsukti į mūsų kelionės tinklaraštį.
Tiesa, paskutiniai penki mėnesiai kol kas tik mūsų prisiminimuose, bet pažadame, kad vieną dieną pratęsime pasakojimus.
