„Buvome girdėję, kad egzistuoja ilgiausias pasaulyje maršrutas traukiniu nuo Maskvos iki Vladivostoko, iš viso 9289 km, ši geležinkelio linija Maskvą ir Vladivostoką jungia nuo 1916 m.
Maršrutas yra neįprastas ne tik savo vidine tvarka dėl keliaujančių vietinių ir daugybės sustojimų bei ir dėl to, kad kertamos 7 laiko juostos. Skaitėme daug straipsnių, žiūrėjome vaizdo medžiagą apie šios kelionės ypatumus. Atrodė tikrai iššūkių pateiksianti kelionė, todėl ir norėjosi pamatyti, kaip viskas vyksta. Žinoma, norėjosi ir „užsidėti varnelę“, jog pervažiavome visą Rusiją traukiniu“, – sakė Tadas.
Kelionę broliai pradėjo Maskvoje, praleisdami čia tris dienas. Po to jų laukė tranzitinis traukinys, kuriame praleido šešias paras. Galiausiai galutinėje stotelėje Vladivostoke praleido dvi su puse dienos.
Įdomus faktas – nė vienas iš keliautojų gerai nemokėjo rusų kalbos, kuri bendraujant su vietiniais atrodytų būtina. Tačiau, pasak Tado, problemų dėl to nekilo.
Labiausiai mokėjimas skaityti padėjo važiuojant metro, nes ten viskas parašyta kirilica. Jeigu nemoki skaityti, gali nuvažiuoti visiškai į kitą pusę.
„Aš rusų kalbos visiškai nesimokiau, tik tiek, kiek išmokė „gyvenimas“, nes mokykloje pirma užsienio kalba buvo anglų, o antroji – vokiečių. Mantas, mano brolis, kiek labiau „pasikaustęs“ šioje srityje. Jo pirmoji užsienio kalba, kurią mokėsi mokykloje anglų, o antroji – rusų, todėl pradmenys yra. Vis dėlto abu mokėjome ne daugiau kaip 100 žodžių rusiškai (nebuvome patys gabiausi mokykloje kalbose). Tiesa, Mantas bent jau sugebėjo skaityti kirilica, kas labai padėjo susigaudyti gatvėse ar ieškant žodžių žodyne. Labiausiai mokėjimas skaityti padėjo važiuojant metro, nes ten viskas parašyta kirilica. Jeigu nemoki skaityti, gali nuvažiuoti visiškai į kitą pusę“, – juokėsi prisimindamas keliautojas.
Jis prisipažino, kad vietinius suprasdavo geriau, nei galėdavo atsakyti. Todėl daug laiko praleisdavo rodydami gestais ar ieškodami reikiamų žodžių žodyne.
Stotelių parduotuvėse nėra pakankamai produktų. Tad, jeigu atsistojai į eilę paskutinis, gali būti, kad nebegausi to, ko norėjai. Visa tai priminė tėvų pasakojimus apie sovietines eiles Lietuvoje dėl geresnio kąsnio ar net duonos.
Tokioje kelionėje įspūdžių netrūksta. Vis dėlto didžiausias įspūdis vyrukams buvo pamatytas kontrastas tarp didelio, brangaus, įdomios architektūros Maskvos miesto ir gūdaus pilko Vladivostoko.
„Tiek Maskvoje tiek Vladivostoke nemažai sovietinės simbolikos, daug senos karinės technikos demonstravimo ir perdėto didžiavimosi.
Keliaujant traukiniu labiausiai įsiminė keli dalykai. Vienas jų – jog stotelių parduotuvėse nėra pakankamai produktų. Tad, jeigu atsistojai į eilę paskutinis, gali būti, kad nebegausi to, ko norėjai. Visa tai priminė tėvų pasakojimus apie sovietines eiles Lietuvoje dėl geresnio kąsnio ar net duonos“, – kalbėjo Tadas.
Įstrigo ir aptarnavimo kultūra. „Pardavėjos įžūliai atsakydavo, jog neturi grąžos. Todėl turistai būdavo priversti pirkti dar kažką arba palikti pinigus ir išeiti. Nors savo akimis matėme, kaip priešais mus pirkę žmonės mokėjo smulkiomis monetomis, vadinasi, pardavėjos grąžos turi. Bet šią situaciją pavadinčiau „turisto mokesčiu“, nes kiekvienoje šalyje, kur tik teko keliauti, visur kartais reikėdavo permokėti dėl to, kad esi turistas arba kad esi ne vietinis ir nežinai, kaip elgtis. Žinoma, viso labo čia buvo tik 30 rublių klausimas (t.y. maždaug 0,50 euro centų). Bet vis tiek pasijutome nesmagiai“, – prisiminimais dalijosi keliautojas.
Keliaudami traukiniu, Tadas ir Mantas susipažino ne su vienu keliautoju iš Vokietijos, Lenkijos, Šveicarijos, Tailando.
„Taip pat turėjome susitikimą su smarkiai išgėrusiu vietiniu mongolu, kuris tapo mūsų bendrakeleiviu net dviem dienoms. Manau, čia ir buvo didžiausias kelionės nuotykis. Iš pirmo žvilgsnio mongolas pasirodė malonus, paskui truputį agresyvus, kalbėjo apie abipusę propagandą iš Rusijos ir Europos. Vėliau bandė išgerti savo atsineštą alų ir nesėkmingai užsidegti cigaretę traukinio vagone. Aiškino, kad istorija jau pamiršta ir mes nebesame priešai. Galiausiai jis ėmė postringauti nesuprantantis, kodėl keliaujame Rusijoje, jei nemokame net kalbėti rusiškai?“ – pasakojo Tadas.
Įspūdingasis Baikalas ir pakelės vaizdai
Pasak jo, visi vietiniai, su kuriais teko keliauti, pasakojo, kad Vladivostokas yra gražus miestas.
„Tačiau, kai esi matęs Europos kurortinius miestus, tai Vladivostokas tikrai nenustebina. Jis būtų gražus, jeigu vietinė valdžia daugiau skirtų dėmesio miesto švarai, gerintų infrastruktūrą. Dabar žmonės patys bando kuoptis ir gerinti savo aplinką, tačiau to nepakanka“, – sakė lietuvis.
Traukiniu jie važiavo ir pro Baikalo ežerą. „Vaizdai tikrai gražūs, ypač, kai bėgiai pradeda vingiuoti kalnuotomis vietovėmis. Na, o pats ežeras nepanašus į ežerą. Labiausiai primena ramią jūrą“, – pasakojo keliautojas.
Jam paliko įspūdį ir važiavimas pro Mongoliją: „Matėsi daug kalvotų vietovių. Kirtome ne vieną tunelį per kalnus. Matėsi ir daug sraunių kalnų upių. Gražu.“
Vis dėlto labiausiai akį lietuviams rėžė sovietinė atributika ir technika. „Tiek Maskvoje, tiek Vladivostoke pastebėjome labai daug Antrojo pasaulinio karo karinės technikos, ji yra išrikiuota parkuose, aikštėse, kai kuriuose turistiniuose objektuose. Žinant istoriją ir prisimenant įvykius Lietuvoje, tokie vaizdai nedžiugino. Dar kas labai nustebino, kad parduotuvėse pardavinėjami ledai su SSRS simbolika“, – pasakojo Tadas.
Kelionės traukiniu, ypač ilgos, neretai dovanoja daug nuotykių. Kartais – ir nemalonumų. Tačiau Tadas pasakojo, kad jų kelionė buvo net nuobodoka.
„Vykdami traukiniu tikėjomės daugiau nuotykių ir problemų. Galbūt reikėjo pasirinkti kitą traukinį, nes, pasirodo, yra du traukiniai, vykstantys tokiu pačiu maršrutu. Mūsiškis buvo greitesnis, brangesnis, t.y. geresnis. Kitas yra pigesnis, senesnis. Juo kelionė trunka diena ilgiau ir, kaip supratome iš kalbų, jį renkasi patys rusai. Kurioziškiausios situacijos įvykdavo tada, kai bandydavai kalbėti su vietiniais. Kadangi mūsų žodynas nebuvo platus, tai bijodavome kažką prisikalbėti, ypač, kai kalba pakrypdavo apie politiką. Nors tikrai labai norėdavosi sužinoti, ką galvoja žmonės apie Europą ar pačią Rusiją, vengėme veltis į diskusijas“, – sakė Tadas.
Jis neslėpė, kad Rusiją jie pamatė tokią, kokią įsivaizdavo. „Mūsų sutiktas turistas iš Šveicarijos sakė, kad Rusijoje ir pačioje Maskvoje lankosi ne pirmą kartą. Minėjo, kad Maskva prieš penkerius metus atrodė visiškai kitaip. Esą buvo daugiau netvarkos. Mašinoms gatvėje užsidegus raudonam šviesoforo signalui pereiti gatvę pėsčiajam buvo tikras iššūkis. O ir traukiniu važiuoti 6 dienas ne ką lengviau būdavo. Dabar, sakė, yra geriau, nes traukinyje nebegalima viešai gerti stipriųjų gėrimų ir rūkyti. Tačiau pigesniajame traukinyje tai leidžiama iki šiol. Bet, nors pokyčių ir yra, vis tiek skirtumas tarp Europos ir Rusijos, dar didžiulis“, – sakė pašnekovas, prisiminęs vieną atvejį, puikiai iliustruojantį minėtus skirtumus.
„Su broliu norėjome nuvykti į rekomenduojamą lankytiną vietą – žuvų turgų. Nuo mūsų hostelio iki turgaus – apie 4,5 km. Nusprendėme eiti pėsčiomis. Pusę kelio teko eiti pradėtu ir neaišku kada ruošiamu pabaigti tvarkyti šaligatviu. Kas įdomiausia, kad niekur nesimatė darbininkų ar įrangos. Taip pat teko pamatyti ir šokančias apsinuoginusias go go šokėjas šalia juvelyrinės parduotuvės. Viskas vyko viduryje dienos judrioje gatvėje. Pasirodo, čia vyko naujos parduotuvės atidarymo ceremonija... Tikrai įsitikinome posakiu, kad Rusijos sveiku protu nesuprasi“, – pasakojo Tadas.
Jis prisipažino, kad identišku maršrutu nebevažiuotų. Vis dėlto į tam tikras vietas norėtų sugrįžti. Tačiau jos greičiausiai būtų tik tarpinės stotelės, vykstant toliau. Pavyzdžiui, į Mongoliją ar Kiniją.
Ar rekomenduotų tokią kelionę kitiems? „Žmonėms, kurie mieliau renkasi nuotykį negu saulėtą paplūdimį, tikrai rekomenduočiau. Mes nesitikėjome komforto, kas iš dalies pasiteisino, nes po keturių dienų traukinyje pradėjo skaudėti nugarą, atsirado monotonija. Galiausiai ir dušo nebuvimas tikrai neskamba kaip pasaka. Kiekvieną kelionės dieną kirsdavome po vieną ar net dvi laiko juostas. Tikrai pajutome, kad organizmas išsiderina iš miego ir valgymo ritmo. Bet, kaip ir minėjau, žmonėms, kurie mėgsta nuotykius ir įdomias situacijas bei nori sutikti įvairių pakeleivių, tokią kelionę rekomenduotumėme. Tai – ne tik įdomus būdas pažinti naują šalį, bet ir galimybė pažinti patį save“, – sakė Tadas.
