Paskutinį kartą, kai rašiau straipsnį, buvau Lenkijoje, tiksėjo 17-a diena, vis dar gyvenau starto emocijomis. Na, o dabar kreipiuosi į jus iš saulėtojo Sakartvelo, Adžarijos regiono sostinės – Batumio! Šiuo metu skaičiuoju 58-ąją (2019.08.05) dieną ir jau esu įveikęs 1653 kilometrus!
Per tą 41-os dienos laikotarpį įvyko daug nuostabių dalykų, praleidau tikrai pakankamai laiko Lenkijoje ir Ukrainoje, kad dar geriau pažinčiau abi kultūras, žmones ir šiaip bendrą situaciją šalyse. Ir svarbiausia – dar kartelį įsitikinčiau, kad šis projektas yra vykdomas laiku ir vietoje.
Šį straipsnį supjaustysiu į tris dalis (Žygiavimas/Diplomatija/Žmonės), kad geriau galėtumėte suvokti kontekstą iš skirtingų kampų.
Žygiavimas
Šiek tiek nestandartinių skaičių (skaičiuojant nuo žygio pradžios):
- Pasiūlymų pavėžėti: 33
- Atsakymų „ačiū, tačiau žygiuoju pėsčiomis“: 33
- Laiko praleista žygiuojant: ~ 375 val.
- Išgerta skysčių: ~ 350 l
- Poilsio dienų: 13 (iš 58)
- Sutikta žmonių, kurie motyvavo: daugiau nei 300
- Sutikta žmonių, kurie demotyvavo: 2
- Miegota ant skirtingų pagalvių: 45
Žygiuoti kol kas sekasi tikrai sėkmingai – kaip žmogui, kuris nėra joks sportininkas, atlaikyti tokius krūvius pavyksta tikrai gerai. Ypač turint omenyje, kad planavau žygiuoti vidutiniškai 30 km per dieną, o šiuo metu palaikau vidurkį ties 37 km per dieną. Atkarpą Vinycia–Odesa išvis įveikiau su vidurkiu 46 km per dieną (412 km per 10 dienų su 1 poilsio diena).
Per šį 58 dienų laikotarpį spėjau susirgti ir pasveikti (paprastas peršalimas, tačiau labai apsunkinantis kasdieną) bei 1 kartą apsilankyti pas daktarus dėl kairio kelio – vėlgi, nieko rimto, raumenys tiesiog buvo labai labai pavargę.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl raumenys tiek atlaiko ir neorganizuoja perversmo – viešbučiai ir nakvynių namai. Iš anksto žinojau, kad norint tinkamai atsigauti, reikės šilto dušo ir padorios lovos, o ne jokio dušo ir kilimėlio su miegmaišiu palapinėje. Sprendimas tapo dar labiau principinis, kai Balstogėje nusprendžiau atsisakyti palapinės ir likti priklausomu nuo viešbučių/svečių namų: turėjau rinktis tarp lengvesnės kuprinės (skirtumas – 2,5 kg) ir garantijos, kad turėsiu kasdien, kur miegoti. Pasirinkau lengvesnę kuprinę ir nusprendžiau rizikuoti. Rizika pasiteisino su kaupu, tačiau buvau priklausomas nuo aplinkinių, kurie man noriai pagelbėjo sunkiausioje atkarpoje (Vinycia–Odesa). Joje nakvynės pasirinkimų buvo ne per daugiausiai – o tiksliau, jų išvis nebuvo 4 miestuose/miesteliuose, kuriuose aš planavau apsistoti. 2 naktis praleidau pas moteriškę, kuri karts nuo karto priima turistus, po 1 naktį studentų bendrabutyje ir Policijos komisariate (dušas areštinėje tikrai buvo siurreali patirtis).
Antroji priežastis, kodėl kelionė kol kas yra labai sėkminga, yra ta, kad su savimi turiu puikią įrangą. Rūbai iš „Hiatus“ patvarūs, kvėpuojantys ir greitai džiūstantys, leidžia nesijaudinti dėl patogumo žygiuojant, sportinis laikrodis „Garmin Instinct“ iš „Promaksa“ leidžia nuolat užtikrintai žygiuoti pagal planą: keltis laiku, fiksuoti maršrutą ir orientuotis aplinkoje (kartą pasiklydau miške, netoli Lvovo, visiškoje ne ryšio zonoje – būtent su laikrodžio pagalba grįžau į prieš tai buvusią poziciją ir kitu keliu įveikiau atkarpą). „Endemik klinikos“ (skiepų) dėka drąsiai nardau po tuos pačius miškus, na o maisto papildai iš „Maistas Sportui“ neleidžia organizmui prarasti būtinų medžiagų.
Kol kas lietpaltį teko traukti keliolika kartų, labai rimtas lietus užklupo tik 3–4 kartus, ir kone didžiausia kritulių koncentracija pasitaikė Lvovo apskrityje. Vietiniai įspėjo, kad ši Ukrainos dalis pasižymi permainingais orais, tačiau pradžiai nebuvau linkęs tikėti – vėliau įsitikinau savo kailiu, gyvenime nesu matęs taip greitai besikeičiančio oro. Visos kelionės metu vidutiniškai temperatūra svyruoja ties 20–25 laipsniais – minėtoje Lvovo apskrityje buvo šalčiausia, kartais dienos metu temperatūra siekė 14–16 laipsnių.
Kalbant bendrai apie visą kelionę, pakitimų ir nuokrypių nuo pradinio plano tikrai buvo ir tikrai nemažai, tačiau visi pasikeitimai vyko mano komforto zonoje, t.y. nepriklausomai nuo to, ar tai buvo pozityvūs, ar negatyvūs pasikeitimai, jie per daug manęs nenustebino, nes daugumą jų jau buvau patyręs ir žinojau, kaip elgtis (pvz: poreikis žygiuoti ilgesnius maršrutus ar vandens trūkumas dienos metu). Vienas didesnių pasikeitimų – sprendimas persikelti iš Odesos į Batumį ne keltu, o lėktuvu – buvo 2 kartus pigiau, ir vietoj 48 val. sugaišau tik 2 val.
Diplomatija
Kadangi projekto tikslas yra visų pirma kalbėti ir diskutuoti apie draugystę bei įkvėpti kitus kurti panašius, draugystės tiltus statančius projektus, o ne sumušti kažkokį asmeninį rekordą, turėjau garbės tikslo siekti kartu su aukšto rango valstybės pareigūnais, miestų merais, abiejų šalių konsulais bei vietinėmis kartvelų ir lietuvių bendruomenėmis. Štai nedidelė susitikimų suvestinė (nuo žygio pradžios):
1. Alytaus rajono savivaldybės komanda bei meras (Alytus).
2. Lietuvos Konsulato Seinuose komanda bei Konsulas Vaclav Stankevič (Seinai).
3. Lenkijos kartvelų bendruomenė Varšuvoje (Balstogė).
4. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis (Liublinas).
5. Vilniaus Meras Remigijus Šimašius (Liublinas).
6. LITPOLUKR Brigados Pulkininkas Arturas Jasinskas (Liublinas).
7. Lvovo Meras Andriy Sadovyy (Lvovas).
8. Sakartvelo Garbės Konsulas Lvove Jaroslav Mužyčko (Lvovas).
9. Lietuvos Garbės Konsulas Ternopilyje Jaroslavas Vizniakas (Lvovas).
10. Ternopilio Meras Serhiy Nadal (Ternopilis).
11. Trostianets Merė Liudmila Červoneckaja (Trostianets).
12. Ananiiv Meras Pavel Makovetskiy (Ananiiv).
13. Sakartvelo ir Lietuvos konsulatų atstovai (Odesa).
14. Adžarijos savivaldybės komanda (Batumis).
Be oficialių susitikimų, ne kartą teko atsidurti vietinėje spaudoje (tiek regioninėje, tiek nacionalinėje) – tai labai padeda skleisti žinią apie projektą bei jo misiją. Straipsnius ir reportažus galite rasti kelionės feisbuko paskyroje „Niko Amirgulašvili: Hike from Lithuania to Georgia“.
Žmonės
Paprasti žmonės, miesto ar kaimo, dirbantys savo darbus, gyvenantys savo gyvenimus – būtent jie kol kas yra tapę šios kelionės kertine atrama. Būtent jie yra pagrindinė priežastis, kodėl judu pirmyn neatsigręždamas atgal bei nesiblaškydamas į šonus – išgirdę apie projektą ir tikslą jie visada noriai pasisiūlo padėti pačiais įvairiausiais būdais: nurodo tiesesnį kelią, pataria, kaip elgtis tam tikrose situacijoje ar kaip kitaip prisijungia norėdami prisidėti.
Bet tai tik pirmas lygis – vėliau yra žmonės, kurie tiesiog jaučia mane ir mano ambicijas, taip pat nuovargį ir alkį – neprašyti nuperka ar pagamina valgyti bei pavaišina šaltu gėrimu karštą dieną. Na ir trečiasis lygis – žmonės, kurie nori bičiuliautis, kurie pastebi panašias vertybes bei principus kaip jų pačių. Ir tokių buvo ne vienas ir ne du – vos ne kiekviename mieste/miestelyje/kaimelyje, kuriame apsistodavau, rasdavau tokius žmones – dažniau netgi jie rasdavo mane patys, užkalbindami ir domėdamiesi.
Kiekvienas iš jų bent minimaliai norėdavo prisidėti prie mano kelionės – net pati mažiausia pagalba iš jų man reiškė labai daug – būtent dėl šių žmonių, kurie pasitaikė pakeliui Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje, judu drąsiai ir be jokių problemų.
Kelionė artėja į pabaigą – tiesą pasakius, jau netgi dabar jaučiuosi įvykdęs projekto tikslus, kadangi pavyko paliesti šimtus žmonių pakeliui, tiek gyvai, tiek su žiniasklaidos pagalba. Liko jau visai nedaug – 12 dienų, ir rugpjūčio 17 dieną (nepasikeitus aplinkybėms) turėčiau finišuoti Tbilisyje, Lietuvos Ambasadoje.
Jau dabar nekantrauju užbaigti žygį, kad galėčiau pradėti dirbti ties naujais projektais, statančiais dar tvirtesnius tiltus tarp Lietuvos ir Sakartvelo.
Sekite kelionę:
FB: Niko Amirgulašvili: Hike from Lithuania to Georgia
Instagram: instagram.com/amirgulasvili
