Netley ligoninė Anglijoje buvo pastatyta 1856 m., reaguojant į Krymo karo pasekmes. „The Telegraph“ rašo, kad tuo metu ji buvo didžiausias pastatas šalyje ir ilgiausias visame pasaulyje. Ant Sautamptono vandenų kranto iškilusi ligoninė su kupolais, bokštais ir portikais tiesėsi beveik 450 metrų.
Iš išorės pastatas buvo labai gražus. Tai, kas dėjosi viduje – kita istorija. Netley buvo karo ligoninė, vadinama „Skausmo rūmais“. Joje buvo gydomi įvairiuose Britų imperijos kampeliuose per konfliktus sužeisti britų kariai. Ligoninėje dažna viešnia buvo pati karalienė Viktorija, kuri ligoniams atgabendavo savo pačios numegztų šalikų.
Ligonė ypač užimta buvo per Pirmąjį pasaulinį karą. 138 palatos buvo pilnos apkasuose sužeistų karių. Po Somos mūšio čia per kelias savaites buvo atgabenta apie 30 tūkst. sužeistųjų. (Somos mūšis vyko 1916 m. liepos-lapkričio mėn ir buvo vienas iš didžiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių. Dėl aukų skaičiaus (1,4 milijono) šis mūšis laikomas viena iš kruviniausių karinių operacijų žmonijos istorijoje. Sąjungininkai (britų ir prancūzų pajėgos) mėgino pralaužti vokiečių linijas 40 kilometrų ilgio fronte prie Somos upės šiaurinėje Prancūzijoje).
Nors pastatas buvo vizualiai patrauklus, jis nebuvo praktiškas. Pavyzdžiui, koridoriai driekėsi jūros pusėje, o palatos suplanuotos vidinio kiemo pusėje. Tai reiškia, kad pacientams būdavo tvanku ir tamsu. „Iš pirmo žvilgsnio tai yra moderniosios architektūros triumfas, bet jeigu, nelaimei, tektų atsidurti čia, taip nebegalvotum“, – apie pastatą XIX a. rašė žurnalistas.
Netley ligoninė buvo naudojama ir per Antrąjį pasaulinį karą, tačiau po jo liko apleista. 1963 m. čia kilo didelis gaisras, ir 1966 m. pastatas sulygintas su žeme.
Tačiau tuo metu ligoninė jau nebebuvo ilgiausias pastatas pasaulyje. Tokį titulą (vėlgi, atmetus sienas ir karinius įtvirtinimus) ketvirtajame dešimtmetyje pasiėmė Vokietijos statinys. Kas tai buvo? Gamykla? Oro uostas? Ne. Nacių paplūdimio kurortas. Ir jis vis dar stovi.
Prora, pastatyta Riugeno saloje tarp 1936 ir 1939 m., susideda iš kelių identiškų sujungtų šešių aukštų pastatų. Visi jie tęsiasi net 4 500 metrų.
Vokietijos Darbo Fronto vadovas Robertas Ley Prorą matė kaip nebrangių atostogų eiliniams darbininkams vietą. Buvo planuojama, kad čia poilsiauti galėtų iki 20 tūkst. žmonių. Kiekvienas kambarys turėtų vaizdą į jūrą. 5 x 2,5 m kambariuose stovėtų po dvi lovas, spintą ir kriauklę. Buvo planuojama ir milžiniška pokylių salė, du plaukimo baseinai, kino teatras, teatras ir prieplauka laivams.
Tačiau karo baigtis pakeitė planus. Nuo 1945 iki 1955 m. vietoj poilsių namų čia buvo sovietų karinė bazė. 1956 m. Prora tapo Rytų Vokietijos karine teritorija, į kurią negalėjo įžengti pašaliniai. Čia buvo vykdomos pratybos, kaip kautis miestuose.
Po Vokietijos suvienijimo buvo diskutuojama apie Proros nugriovimą, tačiau jai visgi buvo suteiktas saugomo pastato statutas, ir čia įsikūrė karinė technikos mokykla. Vėliau pastatas naudotas ir prieglobsčių prašytojų apgyvendinimui.
Kelis dešimtmečius buvo bandoma parduoti visą milžinišką kompleksą, tačiau pirkėjo tokio dydžio pastatui neatsirado. Galiausiai nekilnojamojo turto vystytojams imta pardavinėti atskirus blokus. Norėta, kad į vaizdingą Riugeno pakrantę grįžtų poilsiautojai.
2016 m. viename bloke pradėti priiminėti svečiai. Statybos vyksta ir kituose. Čia įsikūręs ir jaunimo hostelis.
Tačiau Proros atgimimas neapsieina be kontraversijos. „Čia yra vieta, kur 20 tūkst. žmonių turėjo būti rengiami karo kurstymui, – prieš kelerius metus piktinosi čia esančio privataus muziejaus istorikė Katja Lucke. – Žinoma pamatę šį gigantišką kompleksą žmonės susižavi. Bet negalima jo versti banaliu. Reikia jį įstatyti į kontekstą.“
Pati Riugeno sala yra be galo mylima poilsiautojų. Minkšto smėlio pakrantės čia tęsiasi kiek akis užmato, pakrantės kurortai – stilingi ir elegantiški, miesteliai – kupini istorijos, o kur dar vaizdai nacionaliniame parke. Daugiau apie Riugeno salą skaitykite čia.
