Pirmoji užtvanka. Ar perkels mus čia? Juk esam ne barža ar jachta, bet tik paprasta kanoja. Nužygiuojam į turizmo centrą šalia šliuzų. Plačiais ūsais ir uniforma amerikietiško filmo personažą primenantis darbuotojas jau matė mus per kamerą. „Jus perkels, plaukit“. Kiek nedrąsiai įplaukiam, darbuotojas mums numeta virvę, vartai užsidaro, ir vandens lygis šliuze mažėja. Kitose užtvankose mes jau karaliai – žinom, ko palaukt, kur plaukt, kur patraukt virvutę, kad perspėtum darbuotojus, jog nori būti perkeltas.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Viena iš daugelio stovyklaviečių |
Dvigubas irklas ir spartus tempas pareikalauja nemažai jegų. Skauda raumenis, tad nutariam vieną dieną tiesiog leisti sau pasiilsėti – tų dienų vėliau bus ne viena. Apsistojame ne saloje, o privačioje apleistoje nuosavybėje. Kiek neramu. Privatus paplūdymys anksčiau matyt buvo skirtas vakarėliams, tai byloja kiek apšepęs medinis baras. „Penktos valandos paplūdimys“ – kažkur dabar penktą valandą skelbė kiek kičinis užrašas.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Puikūs pietųs |
Ilinojus amerikiečiams žinomas kaip azijietiškų karpių gausybės ragas. Vos praplaukus kai kuriose vietose jie pradeda šokinėti kaip pašėlę, kai kurie taip stipriai trenkiasi į valtį, kad atrodo nejuokais apsiversi. Vienas toks drąsuolis įšoka ir į mūsų valtį. Tuoj ją nuvalom, ir vakarienei turėsime keptos šviežios žuvies. Kinijoje, iš kur ir kilusi ši žuvis, tuoj jų bus trūkumas, o čia amerikiečiai nežino ką su tokiais kiekiais daryti.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Keptas karpis |
„Labai vėjuota diena, paplaukiame vos 14 mylių“, „šiandien ir vėl ilsimės dėl vėjo ir lietaus“, – tokių įrašų mūsų dienoraštyje ne vienas. Kartais kai bandai plaukti per tokį didelį priešnosinį vėją, regis nejudi nė iš vietos. Kam tada švaistyti jėgas? Juk už poros valandų tą patį atstumą padarysi per pusvalandį. Tokiais atvejais mūsų dienotvarkė kiek pertvarkoma. Keliamės dar tamsoje, sulig aušra mes jau vandenyje. Tada vanduo it stiklas. O be to nesigailime, kad ryte anksti galime stebėti gamtos prabudimą. Ilsimės vidurdienį, kai vėjas didžiulis. O plaukiam iki tamsos, kol dar galime įžvelgti kokį krantą pastatyti palapinei ir įkurti laužą. Naktį plaukt nerizikuojame. Baržos, nors ir turi naujausias satelitines priemones, sako, matančias virš vandens ir po vandeniu, ir aštrius prožektorius, vis dar sugeba užplaukt ant vieno kito plausto.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Dar vienas vakaras po itensyvaus irklavimo |
Maisto ištekliai tampa vis paprastesni, o mūsų dienos meniu, pabaigus visus skanėstus, supaprastėja iki kruopų ir keleto konservų per dieną. Visi šokoladai suvalgyti, todėl ir mūsų energija smarkiai sumažėja. Džeraldinė iš Kanados mums padovanojo porą armijos maisto davinių, kuriuos ji gavo, kai šėlo Katryna. Mat tada ji gyveno Alabamoje, kaimyninėje Luizianos valstijoje, kuri labiausiai buvo paveikta šio uragano. Maisto davinys – labai kaloringas, daugiau nei tūkstantis kalorijų. Maistą galima ir pasišildyti specialiu maišeliu, į kurį pripylus vandens iš upės, jis užkaista, ir šildo pakeliuose esantį maistą – ryžius su vištiena ar vegetarišką burgerį. Daug saldumynų, šokolado. Šį davinį norėjome pasilikti iki Misisipės, kad atšvęstume įveiktą etapą. Bet kai esi alkanas, kai vėjas pučia ir neturi energijos, apsisprendžiam suvalgyti davinius dabar. Tą dieną mes plaukėm ilgai ir sparčiai, ir netgi pagerinom Ilinojaus upės rekordą - įveikiame 46 kilometrus.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Senovinis garlaivis Ilinojaus upėje |
Priplaukus Grafton Harbour miestelį, Misisipę kone ranka pasiekti galima. Maisto ir vandens ištekliai sumažėję, tad jau reikia eit miestelin. Jis nedidukas, ir matyt vienas kitą labai gerai pažįsta. Kol vienas mūsų priešais miestelyje esančioje saloje saugo kelioms dienoms įkurtą stovyklavietę, kitas „eina į medžioklę“. Netikėta pažintis su savivaldybės darbuotoja atveria aruodus. Išgirdus mūsų keliavimo istoriją, ji iš maisto banko įduoda mums uogienių, vaisių, ir konservų, o meras paspaudžia ranką. Savivaldybės darbuotoja užsidegus norėtų, kad mes papasakotumėme ir žurnalistui apie irklavimą. Jai nuostabu, kad žmonės vis dar keliauja ilgus atstumus tokia paprasta priemone. Bet kadangi mūsų adresas šiai dienai „sala“, o ryt „galbūt kita sala“, susitikt su juo nepavyksta.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Šiaurės pašvaist |
Plaukiant Ilinojumi, jį prisijaukinome. Juolab kad pati paskutinė plaukimo diena buvo saulėta, krantai labai išgražėję, nieko nuostabaus, kad saugomi – mat nacionalinis parkas. Vanduo stiklinis, tad yrėmės greitai. Nors ir buvo tų sunkių akimirkų, daug kas tapo pažįstama, kasdieniška. Galbūt dėl to mes jau laukėm ir Misisipės, norėjosi naujo iššūkio. Darėsi smalsu, kokie bus Misisipės krantai. Nors matydavome žemėlapyje, kiek pasiekiame, tačiau krantuose buvo galima kartas nuo karto pamatyti ženklus, žyminčius kiek liko iki didžiosios upės. Du šimtai mylių, šimtas trisdešimt, keturiasdešimt aštuonios. Artėjam prie tikslo. Galiausiai liko vos mylia.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kanojos priekyje |
Kokie nuotykiai mūsų laukia Misisipėje, kitame pasakojime. O video ir garso įrašų galite rasti mūsų puslapyje www.itervitae.me.
