Šiandien Indija netvirtais žingsneliais žengia link modernios valstybės statuso. Tie žingsneliai – tai didžiulis Delio Indiros Gandi oro uostas, šeštas pagal pervežamų keleivių skaičių Azijoje, naujas spindintis metro sostinėje ir penkių eismo juostų greitkelis tarp Agros ir Delio su pašonėje įrengta Formulės-1 trasa.
Tarptautinės konferencijos, asamblėjos formuoja pozityvų šalies įvaizdį kaip ir indų pasiekimai farmacijos bei naujųjų technologijų srityse. Infrastruktūra gerėja, ekonomika kyla, todėl šalis dažnai pristatoma kaip pagrindinis varžovas Kinijai pietų ir pietryčių Azijos regione. Tad kodėl nuo to laiko, kai Indija atgavo nepriklausomybę 1947 m. ir pasirinko modernios valstybės kelią, jos žingsniai vis dar netvirti?
Turtinga, dvasinga, didinga šalis, kurioje šalia milijonų dolerių vertės rezidencijų spiečiasi daugybė lūšnynų, skurdo, nepritekliaus ir skausmo.
Ant pečių šalis neša labai sunkią kuprinę. Joje sutelpa penkis tūkstančius metų skaičiuojanti kastų sistema, jau Mahatmos Gandžio įvardinta kaip didžiausia šalies blogybė, bei politeistinė ir labai archajiška religija, kurioje šimtai tūkstančių dievų daro įtaką Indijos žmonių gyvenimams. Tos kuprinės dugne nugulusios tokios problemos, kaip korupcija, teritoriniai ginčai su kaimynais, skurdas, klimato kaita ir daug kitų.
„GRŪDA“ organizuoja kelionę „INDIJOS EKSPRESAS“, veda keliautojus per Indijos šiaurę ir pietus su poilsiu Keraloje, aplankant Mumbajų. Per 16 dienų apžvelgiama Indijos šiaurinė dalis su daugybe architektūrinių šedevrų ir didinguoju Tadž Mahalu, vakarinė pusė – ekskursija į Dramblių salą ir moderniausią pusiasalio miestą Mumbajų, garsėjantį didžiausia pasaulyje kino pramone ir didingais Indijos vartais, kur pirmąkart išsilaipino anglų kolonistai.
Pailsinti kūno ir palepinti sielos nuostabiais gamtos vaizdais keliaujama į pietus – Keraloje keliautojai plaukia upe pro įspūdingas palmių giraites, ilsisi prie Arabijos jūros, o nuo ten iki Indijos piečiausio taško, kur Arabijos jūra susilieja su Indijos vandenynu, – vos 87 kilometrai!
Kitaip tariant, per 16 dienų galima išvysti labai skirtingą Indiją: menančią senąsias Vedas ir tūkstančių dievų šventyklas, besididžiuojančią savo musulmonišu palikimu – nuostabiais mauzoliejais, kuriuos pastatė savo mylimuosius laidoję valdovai ir jų žmonos.
O ką jau kalbėti apie įstabius fortus, kuriuos statė maharadžos ir šachai, siekdami apsaugoti savo protu nesuvokiamus turtus: didžiulius brangakmenius, įspūdingus dramblio kaulo sostus, rūmus. Viešint juose sunku įsivaizduoti, kiek brangenybių iškeliavo į Vakarus didžiuliais laivais ir dabar sudaro Didžiosios Britanijos lobyno dalį.
Turtinga, dvasinga, didinga šalis, kurioje šalia milijonų dolerių vertės rezidencijų spiečiasi daugybė lūšnynų, skurdo, nepritekliaus ir skausmo. Čia – nepriekaištinga švara ir prabanga vos per metrą nuo purvo ir dulkių.
Kai turistai gidės L.Gotautės klausia, ar ten atras dvasingumą, ji atsako: „Ne taip paprasta...“ Dvasingumą kiekvienas šioje kelionėje atranda savotišku būdu, o ypač jis paliečia sielą, kai tenka atsisveikinti su šia šalimi. Dvasingumas tvyro ore, tačiau tam vykstantieji turi nusiteikti iš anksto, t.y. į viską žvelgti kitomis akimis. Jeigu viską stebėsime taip, kaip žiūrime į kasdienius įvykius Lietuvoje, dvasingumo nerasime, sakysime, jog ten tik kalnai šiukšlių ir nesugebantys per savo kastų draudimus perlipti veltėdžiai.
Ši kelionė į Indiją sugeba atskleisti mūsų pamirštą esmę. Vakarai nutolo nuo gamtos, natūralumo, atviro džiaugsmo, tikrų jausmų.
Bet... Jeigu plačiai atversime akis ir jau nuo pirmosios dienos stebėsime smulkmenas, Indija pradės mus keisti. Po truputį, nejučiomis suvokimas ims rutuliotis savo slaptais, vingiuotais labirintais. Mes negyvename Indijos vienuolynuose, bet bandome suprasti vietinių brahmanų (dvasininkų) ir sadu (margaspalvių vienuolių, grojančių gatvėje) pašaukimą, mes nematome didingų senovinių maharadžų procesijų, bet lankomės jų rūmuose ir stebime ilgametę karingą jų istoriją bei dabartį (maharadžos tebeegzistuoja), nesibrauname gauti garsių Bolivudo aktorių parašų, bet žiūrime indiškus filmus kartu su vietiniais ir stebime labai savotišką jų kultūrą.
Ši kelionė į Indiją sugeba atskleisti mūsų pamirštą esmę. Vakarai nutolo nuo gamtos, natūralumo, atviro džiaugsmo, tikrų jausmų. Indijoje mes neatrandame – Indija mums padeda sugrįžti prie to, ką darė mūsų seneliai, prie to, ką nuo seno jaučia žmogus. Kai, tekant saulei ankstyvą rytą, kažką užspaudžia gerklėje, o viskas, ką tegali – į oranžinius atšvaitus panardinti fotoaparatą, ryto miglai kylant virš Gangos upės. Kai matai Indijos kaimo moterį su šypsena veide, tokią paprastą ir rūpestingą, suvoki, kad vis rečiau sutinki mūsų kaimo žmones, dovanojančius tokią pat šilumą.
Indija – kelionės į save dalis, kelionės į suvokimą, kiek daug spėjome per tokį trumpą laiką prarasti. Indija užburia, moko, – ji sugeba užgniaužti pojūčius savo aitriais prieskoniais ir suteikti savitą skonio suvokimą ypatinga vietos arbata. Ji – iš pirmo žvilgsnio purvina, nesuvokiama, ji – prisijaukinama ir be proto įdomi, ji – parsidavėliška dėl keleto dolerių arbatpinigių, bet nepaperkama dėl griežtų vaikams nuo mažų dienų įskiepytų atsakomybės ir moralės normų.
Ji – kontrastinga. Priimtina ir atstumianti, spalvinga kaip Holi šventė ir raminanti kaip amžinybėn lydintys laužai prie Gango upės. Ji žavi savo amžinomis vertybėmis ir neblėstančios meilės suvokimu, stebina savo nacionaliniais šokiais, vaidinimais, dainomis, išmintimi.
Per 16 dienų galima pamatyti visokią Indiją: pasiryžkite atrasti daugybę dievų, pasaulio kaitos ir amžinybės slėpinius, dalelę skurdo, nuostabius dramblius ir šventas karves, didžiausius pasaulyje lūšnynus ir brangiausią namą bei gilias vietinių žmonių akis...
Artimiausios „GRŪDOS“ kelionės į Indiją – 2018 lapkritį ir 2019 vasarį.
