Indonezietiškos Rumšiškės: kodėl tokias vietas mėgsta tikri keliautojai

Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“

Tas kaimas – Wae Rebo – pasiekiamas sunkiai: kelias valandas turi baladotis nenusakomo prastumo keliu (dar dabar prisimenu jį kaip košmarą), tada kurį laiką pasėdėti vietiniam motorolerio vairuotojui už nugaros, kol tave paveš gilyn į kalnus, o galiausiai dar porą valandų pėsčiomis žygiuoti džiunglių taku, kuris nuo lietaus vietomis labiau primena molio pelkę.

Indonezietiškos Rumšiškės – Wae Rebo kaimas

Pasiekus šią atokią vietą, gali pasimėgaut tikru indonezietišku svetingumu: kaimo vyresniojo name vedama vietinių taip vadinama „money ceremony“, kas iš esmės yra minutės trukmės pamurmėjimas į mūsų sveikatą tam, kad pateisintų piniginės numelžimą. Tada esi laisvas daryt ką nori, tau duodama nakvynė, vakarienė ir pusrytis. O čia ir prasideda visas grožis, dėl ko čia ir verta atsibelsti.

Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr./Wae Rebo vyresnysis, ką tik pravędęs „money ceremony“. Bet aš visai nepykstu

Wae Rebo kaimą sudaro 7 unikalūs kūgio formos namai. Kiekvienas jų – 5 aukštų; nakvojant čia realiai būni tik pirmame, kur ir vyksta visas pagrindinis gyvenimas (gaminamas maistas, valgoma, miegama). Antras aukštas skirtas maisto produktų sandėliavimui, trečias – kitai sėjai skirtoms sėkloms, ketvirtasis – dar kitokių produktų sandėliavimui, jei nutiktų sausra. Na, o paskutinis penktasis aukštas jau laikomas labiausiai šventu, čia atliekami aukojimo ritualai.

Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr./Tradicinis Wae Rebo kaimo namas iš 5 aukštų

Nors kaimas labai atokus, turistų nakvoti čia vis tiek lieka kelios dešimtys: visi miega vienoje bendroje erdvėje, kaip seniais gerais bendrabučio laikais, iš virtuvės sklindant laužo dūmui (po pasibuvimo jį dar kurį laiką ant savęs jauti).

Tomo Baranausko/Pasaulio piemuo nuotr./Pirmame namo aukšte vyksta visas pagrindinis gyvenimas, įskaitant virtuvės reikalus. Kad ir kaip įdomu buvo, dūmo kvapo nepasiilgstu

UNESCO ne taip seniai kaimui skyrė specialų apdovanojimą. Prizai prizais, bet smagiausia reikalo dalis čia būnant yra ta, kad kažko ypatingo specialiai turistams nedaroma. Visi gyvena savo gyvenimą, žmones priima be aktorių, kurie vaidintų kaimo gyventojus. Akį paganyti yra kur, nuo kalniuko atsiveriančios panoramos yra visiškai fantastiškos, o ir su žmonėmis – tiek vietiniais, tiek ir užsieniečiais pasibendraut galima. Va, kodėl tokias vietas ir mėgstu!

Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“